Nors kapitonas Sirdaras Bėjus būtų kategoriškai paneigęs turįs organizme bent lašelį prietaringumo, vis dėlto kas kartą, kai viskas klostydavosi pernelyg sklandžiai, jį imdavo graužti nerimas. Iki pat šiol visa kas Talasoje ėjosi taip sėkmingai, kad net sunku patikėti, įvykių eiga pranoko net optimistiškiausius planus. Ledo skydo konstravimo darbai vyko tiksliai pagal grafiką, o tokių problemų, kurias vertėtų bent paminėti, ir išvis nepasitaikė.
Bet štai dabar ir užgriuvo — vos per dvidešimt keturias valandas…
Savaime suprantama, viskas galėjo būti dar žymiai blogiau. Trečiojo rango kapitonui Lorensonui neapsakomai pasisekė — tiktai to vaikinuko dėka (reiktų pagalvoti, kaip jam atsidėkojus…) Pasak medikų, išsisukti pavyko tik per plauką. Dar minutė kita ir smegenys būtų jau nebegrįžtamai pažeistos.
Suirzęs, kad leido dėmesiui nuklysti į šalį nuo svarbiausios problemos, kapitonas dar sykį perskaitė laišką, kurį jau mokėjo atmintinai:
LAIVO TINKLAS:
DATA NENURODYTA, LAIKAS NENURODYTAS
GAVĖJAS: KAPITONAS
SIUNTĖJAS: ANONIMAS
Pone,
mūsų grupė norime pateikti jums štai šį pasiūlymą, kurį raginame kuo rimčiausiai apsvarstyti. Siūlome mūsųmisijąužbaigti čia, Talasoje. Šitaip būtų realizuoti visi misijos tikslai, išvengiant papildomų pavojų, kurie mums grėstų, jei tęstume kelionę į Saganą Du.
Mes labai gerai suprantame, kad, priėmus mūsų pasiūlymą, iškiltų tam tikrų problemų su vietiniais gyventojais, tačiau manome, kad mūsų turimos technologijos padėtų jas nesunkiai išspręsti — ypač tektoninės inžinerijos įranga, kurios dėka įmanoma ženkliai padidinti planetos sausumos plotą. Remdamiesi laivo Nuostatais, 14 skyrius, 24 paragrafas (a), pagarbiai prašome kaip įmanoma skubiau sušaukti laivo susirinkimą ir aptarti šį klausimą.
— Na, kapitone Malina? Ambasadoriau Kaldorai? Ką manote?
Abu erdvių, bet visiškai paprastai apstatytų kapitono apartamentų svečiai tik susižvalgė. Tada Kaldoras vos pastebimai linktelėjo kapitono padėjėjui, ir patvirtino savo nenorą kalbėti pirmas, lėtai, su malonumu gurkštelėdamas nuostabaus Talasos vyno, kuriuo juos aprūpino čiabuviai. Kapitono padėjėjas Malina, kuris su mechanizmais susikalbėdavo kur kas lengviau nei su žmonėmis, nusiminęs dėbtelėjo į spausdintą lapelį.
— Na, parašyta bent jau labai mandagiai.
— To ir reikėjo tikėtis, — nekantriai atšovė kapitonas Bėjus. Ar bent nujaučiate, kas galėjo šį laišką atsiųsti?
— Net nenumanau. Atmetus mus tris, bijau, lieka šimtas penkiasdešimt aštuoni įtariamieji.
— Šimtas penkiasdešimt septyni, — įsiterpė Kaldoras. — Trečiojo rango kapitonas Lorensonas turi nepriekaištingą alibi. Jis tuo metu buvo miręs.
— Ką gi, įtariamųjų ratas susiaurėjo, bet ne taip jau ir ženkliai, — kapitonas prisivertė šyptelėti. — Ar gali pasiūlyti kokiąnors prielaidą, daktare?
O kaipgi, žinoma, pagalvojo Kaldoras. Kadaise pragyvenau Marse ištisus dvejus ilgus jo metus. Tad jei reikėtų lažintis, drąsiai statyčiau už Sabras. Ir vis dėlto tai — tik nuojauta, gal aš ir klystu…
— Kol kas dar ne, kapitone. Tačiau pasidairysiu, pašniukštinėsiu… irjei kąnors aptiksiu, tuoj pat jums pranešiu — kiek tai bus įmanoma.
Abu laivo vadai kuo puikiausiai jį suprato. Eidamas patarėjo pareigas, Mozė Kaldoras iš tiesų net nebuvo pavaldus kapitonui. „Magelane” jis buvo lyg ir savotiškas kunigasnuodėmklausys.
— Tikiuosi, daktare Kaldorai, iš tiesų ir praneši — jei tave pasieks informacija, galinti sukelti pavojų visai mūsų misijai.
Kaldoras sudvejojo, bet paskui linktelėjo. Jis nuoširdžiai vylėsi, kad jam neiškils tradicinė nuodėmklausio dilema: ta, kurią išgyvena kunigas, išklausęs išpažintį žudiko, dar tik planuojančio įvykdyti žmogžudystę.
Ne kažin kiek tos pagalbos, rūgščiai susiraukęs pagalvojo kapitonas. Vis dėlto šitais dviem vyrais pasitikiu besąlygiškai turiu juk su kuo nors pasišnekėti… net jei galutinį sprendimą vis vien teks priimti pačiam.
— Pirmiausia reikia nutarti štai ką: ar turėčiau atsakyti į šį laišką, ar nekreipti į jį dėmesio? Ir vienas, ir kitas variantas gana rizikingas. Jei tai tik lengvabūdiškas pasiūlymas — galbūt net vieno žmogaus, kuriam tam kartui aptemo protas — tuomet reaguoti rimtai gal ir neišmintinga. Bet jeigu rašė ryžtingai nusiteikusi grupė, sujais tikriausiai derėtų kalbėtis. Gal šitaip pavyktųnuleisti garą. Be to, taip būtų lengviau išsiaiškinti, kas čia drumsčia vandenį. — O jei sučiupsi tuos drumstėjus už rankos — kas tada? — paklausė kapitonas savęs. — Bene sukaustysi grandinėmis?
— Manau, reikia bandyti su jais kalbėtis, — patarė Kaldoras. Problemos paprastai niekur neišnyksta, jei nekreipi į jas dėmesio.
— Sutinku, — atsiliepė kapitono padėjėjas Malina. — Vis dėlto esu tikras, kad niekas iš variklį ar generatorius aptarnaujančios įgulos čia neprikišo nagų. Visus juos pažįstu nuo pat universiteto baigimo laikų… ar netgi dar seniau.
Gali būti, kad tavęs laukia viena kita staigmena, tyliai pats sau pagalvojo Kaldoras. Argi kas nors gali iš tikrųjų kiaurai pažinti kitą?
— Ką gi, gerai, — pasakė kapitonas atsistodamas. — Šitaip aš jau nusprendžiau ir pats. Beje, dėl viso pikto būtų neprošal šiek tiek iš naujo pasidomėti istorija. Kiek prisimenu, ir pats Magelanas turėjo kažkokių rūpesčių dėl savo įgulos.
— Taip ir buvo, — patvirtino Kaldoras. — Vis dėlto tikiuosi,jumsneteks nė vieno jų išlaipinti negyvenamoje saloje.
Arba pakarti ant stiebo kurio nors savo padėjėjų, mintyse pridūrė, bet nebepasakė jis; užsiminti apie šį konkretų istorijos epizodą būtų labai jau netaktiška.
Būtų netgi dar blogiau, jei jam šautų į galvą priminti kapitonui Bėjui — nors jis vargu bau galėjo tai užmiršti! — kad didysis jūrininkas pats buvo nužudytas anksčiau, nei baigė savo kelionę.