Neskubriu dvidešimties kilometrų per valandą greičiu atgal į Tarnąplaukiančioje „Kalipso” beveik niekas nesišnekėjo; visi skendėjo savose mintyje, mąstydami apie reginius, matytus jūros dugne, ir apie tai, kąjie reiškia. Lorenas vis dar tebesėdėjo atsiribojęs nuo išorinio pasaulio; jis taip ir nenusiėmė povandeninio vaizdo akinių — dar ir dar kartąperžiūrinėjo rogių kamerų užfiksuotus nugrimzdusio miško tyrinėjimus.
Verpdamas optinio pluošto kabelį tarsi koks mechaninis voras, robotas lėtai slinko tarp milžiniškų kamienų, kurie tik dėl nepaprasto ilgumo atrodė liauni, nors iš tikrųjų buvo storesni už žmogaus kūną. Dabar jau buvo visiškai akivaizdu, kad jie susodinti lygiais tarpais vienodomis eilėmis, tad niekas pernelyg nenustebo, kai robotas pasiekė aiškų, tarsi nurėžtą miško pakraštį. O čia savojoje povandeninių džiunglių stovyklavietėje, bruzdėjo skorpionai.
Tyrinėtojai išties pasielgė išmintingai, taip ir neįjungę žibintų: gelmių gyventojai net neįtarė, kad, vos per kelis metrus jiems virš galvų beveik visiškoje tamsoje plūduriuoja tylus stebėtojas. Lorenui teko matyti vaizdo įrašų, su užfiksuota skruzdžių, bičių, termitų veikla — ją labai priminė ir tai, kąjis išvydo skorpionų buveinėje. Iš pirmo žvilgsnio sunku buvo patikėti, jog šitokia sudėtinga organizacija gali funkcionuoti be veiksmus kontroliuojančio proto — ir vis dėlto skorpionų elgesys galėjo būti visiškai instinktyvus kaip ir tų kadaise Žemėje bendruomenėmis gyvenusių vabzdžių.
Keletas skorpionų prižiūrėjo didžiulius kamienus, tįstančius aukštyn, iki pat paviršiaus, kur siurbė gelmėje net nematomos saulės spindulius; kiti šmirinėjo jūros dugnu, nešini akmenimis, lapais ir — taip, kad ir grubaus darbo, bet neabejotinai — tinklais bei krepšiais. Vadinasi, skorpionai gebėjo gamintis bent šiokius tokius įnagius, bet netgi ir tai dar neįrodė jų gebėjimo mąstyti. Kai kurie paukščiai suka lizdus, netgi kur kas sudėtingesnius už tuos negrabius skorpionų įnagius, akivaizdžiai sunarstytus iš visa kur esančių jūros dumblių stiebų ar šakelių.
Jaučiuosi tarsi koks ateivis iš kosmoso tolybių, pagalvojo Lorenas, įsitaisęs virš Akmens amžiaus kaimelio Žemėje tais laikais, kai žmogus dar žengė tik pirmuosius žingsnius žemdirbystėje. Ar iš tokio stebėjimo ateivis sugebėtų tinkamai įvertinti žmogaus mąstymo galimybes? O gal ir jo nuosprendis būtų toks pat: vien tik instinktu pagrįsta veikla?
Zondas vis giliau slinko į skorpionų gyvenvietę; iš visų pusių jąsupančio miško netgi nebesimatė, nors artimiausieji kamienai negalėjo likti toliau nei už penkiasdešimties metrų. Maždaug tuo metu kažkuris šiauriečių plokštininkas leptelėjo pavadinimą, kuris prilipo taip, kad vėliau buvo vartojamas netgi mokslinėse ataskaitose: „Centrinis Skorpvilis”.
Paieškojus tikslesnio apibūdinimo, šiąpovandeninę teritoriją tikriausiai reikėtų vadinti gyvenamąja, o drauge — ir darbo zona. Per visą atvirą plotą vingiavo gal penkių metrų aukščio uolienų atodanga; jos paviršius buvo išvarpytas gausybe tamsių skylių kaip tik tokio didumo, kad tilptų įlįsti skorpionas. Nors šie urveliai žiojėjo išmėtyti be jokios tvarkos, vis dėlto buvo tokio vienodo dydžio, kad natūrali jų kilmė kėlė rimtų abejonių, o ir visa uola labai jau priminė kažkokio keistuolio architekto projektuotągyvenamąjįnamą.
Skorpionai be paliovos landžiojo pro skyles čia vidun, čia laukan — visai kaip kokie biurų pastato mieste tarnautojai tais laikais, kai dar nebuvo plačiai paplitusios telekomunikacijos, dingtelėjo Lorenui. Jam jų veikla atrodė visiškai beprasmė — bet turbūt lygiai taip ir skorpionams atrodytų kad ir žmonių prekybos centras. — Ei! — šūktelėjo kažkuris kitas iš „Kalipso” denyje įsitaisiusių stebėtojų. — O kas gitailŠtai ten, dešinėje — ar galima prisislinkti arčiau?
Iš už jo suvokimo sferos ribų netikėtai įsibrovęs balsas supurtė Loreną; akimirkai jis pasijuto išplėštas iš jūros dugno ir nudrėbtas atgal į išorinį pasaulį.
Panoraminis vaizdas staiga pasviro — zondas aštriai pakeitė kryptį. Paskui viskas vėl grįžo į vietas, tik dabar jau kamera lėtai slinko link vienišos akmeninės piramidės, kurios aukštis — palyginus su dviem prie pagrindo tupinčiais skorpionais — galėjo siekti apie dešimt metrų. Piramidės šone žiojėjo viena vienintelė urvo anga. Iš pradžių Lorenas nepastebėjo nieko neįprasto, bet po truputį ėmė suvokti šiokias tokias keistenybes — netikėtas detales, lyg ir ne visai tinkančiais tam Skorpvilio vaizdui, prie kurio akis spėjo priprasti.
Visi kiti skorpionai nesustodami šmižinėjo kažkokiais savais reikalais. Tuo tarpu piramidės papėdėje įsitaisiusi porelė tupėjo net nekrustelėdami, tiktai jų galvos siūbavo pirmyn atgal. Ir dar kažkas…
Šitie skorpionai buvo stambūs.Gelmėje įvertinti dydžius toli gražu nebuvo lengva, tad tik tada, kai pro šalį prasiskubino dar keletas, Lorenas įsitikino, jog šiuodu beveik penkiasdešimčia procentų stambesni už vidutinius.
— Ką jie čia veikia? — sukuždėjo kažkas.
— Nesunku įspėti, — atsiliepė kitas balsas. — Stovi sargyboje. Sykį ištarta prielaida atrodė tokia akivaizdi, kad niekas nesuabejojo.
— Kažin, kąjie saugo?
— Gal karalienę, jei tokios jų bendruomenėje esama? O gal Skorpvilio Centrinį banką?
— Kaip mums išsiaiškinus? Rogės per didelės, kad įsmuktų vidun — net jeigu jie leistųmums pamėginti.
Nuo tos akimirkos galimybė liko nebent teoriniams ginčams. Robotaszondas atsidūrė mažiau nei per dešimt metrų virš piramidės viršūnės, tad operatorius įjungė trumpą vieno variklių pliūpsnį, sustabdydamas aparatą, kad šis daugiau nebegrimztų.
Atrodo, variklio garsas, o gal vibracįja sukėlė ant kojų sargybinius. Abu vienu metu atsistojo piestu, ir Lorenas tiesiog prieš akis išvydo košmarą iš akių santalkos, siūbuojančių čiuptu vėlių bei milžiniškų žnyplių. Kokia laimė, kad iš tikrųjų nesu dugne, nors ir jaučiuosi esąs ten, tarė sau Lorenas. Ir dar mums smarkiai pasisekė, kad tie padarai nemoka plaukti.
Tačiau jei plaukti jie ir nemokėjo, tai karstytis sugebėjo kuo puikiausiai. Stulbinančiu greičiu abu sargybiniai įsiropštė į pačią piramidės viršūnę ir atsidūrė vos per kelis metrus po rogėmis su aparatūra.
— Reikia nešdintis iš ten, kol jiems nešovė į galvą stryktelėti, — perspėjo operatorius. — Tos žnyplės nurėš mūsų kabelį tarsi medvilninį siūlą.
Tačiau šaukštai jau buvo popiet. Vienas skorpionų atsispyrė nuo uolos ir po kelių akimirkų žnyple stvėrė apatinę rogių pavažą.
Vis dėlto žmogiškoji operatoriaus reakcija buvo tokia pat staigi, be to, jam pakluso kur kas pranašesnės technologijos. Tą pat akimirkąjis visu galingumu įjungė atbulinę eigą ir antpuoliui nukreipė roboto galūnę. Ir dar, kas, ko gero, padėjo labiausiai, vienu gaistu įjungė visus žibintus.
Reikia manyti, skorpionas liko visiškai apakintas. Jis skėstelėjo žnyplėmis — tokia pritrenkiančiai žmogiška apstulbimo išraiška — ir dribo ant dugno anksčiau, nei mechaninė roboto ranka spėjo įsivelti į kautynes.
Sekundės dalelytei regėjimo neteko ir Lorenas — akiniai visiškai aptemo. Bet tuoj pat automatinės kameros elektros grandinės prisitaikė prie gerokai stipresnio apšviestumo — ir Lorenui visai prieš pat akis šmėkštelėjo priblokštas skorpionas, kuris čia pat išslydo iš regėjimo lauko.
Kažkodėl žmogus nėmaž nenustebo, pastebėjęs dvi metalines juosteles, suveržusias dešiniosios padaro žnyplės sąnarį.
Jis iš naujo peržiūrinėjo šiąpaskutiniąjąsceną, o „Kalipso” neskubėdama plaukė atgal į Tarną. Visi jo pojūčiai buvo taip sutelkti į povandeninį pasaulį, kad Lorenas net nepajuto po laivu pravilnijusios pirmosios nedidelės bangos. Bet tuoj pat išgirdo aplink jį suskardėjusius riksmus ir susizgribo, kad laive kilo nemenka sumaištis; „Kalipso” denis staiga pasviro — laivas staigiai pakeitė kursą. Lorenas nusiplėšė akinius ir valandėlę stovėjo mirksėdamas skaisčioje saulėkaitoje.
Akimirkąjis jautėsi visiškai aklas, o paskui, kai akys apsipra to su ryškia šviesa, išvydo, kad nuo palmėmis apaugusio Pietinės salos kranto juos skiria vos keli šimtai metrų. Atsitrenkėme į povandenines uolas, dingtelėjo jam. Brantas jau niekad nebesužinos, kuo viskas baigėsi…
Ir čia jis kai ką išvydo — kai ką, sparčiai kopiantį rytiniu horizontu aukštyn; ramioje, taikingoje Talasoje jis nė už kąnesitikėjo pamatyti ko nors panašaus. Tai buvo grybo pavidalo debesis lygiai toks pat, kokie žmonijai sapnuodavosi košmaruose štai jau du tūkstančius metų.
Po šimts velnių,ka^daroBrantas? Be jokios abejonės, jis turėtų strimgalviais lėkti į krantą — bet ne, užuot skubėjęs į sausumą, jis staigiausiu įmanomu manevru apsukinėjo „Kalipso”, gręždamas ją į atvirąjūrą. Atrodė, kad laivui dabar ir vadovauja jis vienas — visi likusieji prasižioję dėbsojo įrytus.
— Krakanas! — kvėptelėjo vienas šiauriečių mokslininkų, ir Lorenui pasidingojo, kad šis tiesiog plūstasi vieninteliu nuvalkiotu lasų keiksmažodžiu. Bet tuoj pat suprato klydęs, ir visąjo kūną užliejo svaiginantis palengvėjimas. Tik štai — labai jau trumpalaikis.
— Ne, — tarstelėjo Kumaras; Lorenas nė už kąnebūtų patikėjęs, kad vaikinas išvis sugeba šitaip išsigąsti. — Ne Krakanas per arti. Tai Krakanovaikas.
Laivo radijas dabar jau be paliovos plyšojo pavojaus pypčiojimais, retkarčiais pertraukiamais niauriais perspėjančiais pranešimais. Lorenui net nepakako laiko kąnors suprasti — jis pastebėjo, jog kažkas labai keista atsitiko horizontui.Šisjau buvo nebe ten, kur turėjo būti.
Viskas susivėlė į vieną raizginį: Lorenas vis dar neįstengė galutinai atitrūkti nuo povandeninio skorpionų pasaulio, be to, žaižaruojančios jūra bei saulė tebetvilkė jam akis — teko nuolat mirksėti. Tikriausiai kažkas bus nutikę su regėjimu. Nors Lorenas būtų ryžęsis galvą guldyti, kad „Kalipso” nesiūbuoja ir visiškai lygiai plūduriuoja ant vandens, vis dėlto akys bylojo, jog laivas garma stačiai žemyn.
Ne — ne laivas garmėjo žemyn, o kilo pati jūra, ir dar taip riaumodama, kad jos balsas užgožė bet kokius kitus garsus. Lorenas nesiryžo net spėlioti, koks galėtų būti aukštis bangos, griūvančios tiesiog ant jų. Tik dabar jis suprato, kodėl Brantas taip skubėjo išplaukti į gilesnius vandenis, kuo toliau nuo mirtį nešančių seklumų, kuriose cunamis ir išlies visą savo įtūžį.
Milžiniška ranka stvėrė „Kalipso” ir iškėlė pirmagalį aukštyn, tiesiog į dangų. Lorenas pasijuto bejėgiškai slystąs deniu; jis dar bandė įsistverti stovo, bet šis išsprūdo, ir po akimirkos Lorenas pūkštelėjo į vandenį.
Prisimink visas treniruotes, kaip elgtis pavojaus akivaizdoje, karštligiškai kalė jis pats sau. Jūroje, kaip ir atvirame kosmose, galioja tas pats principas. Užvis didžiausiąpavojų kelia panika, tad nepamesk galvos…
Pavojus nuskęsti jam negrėsė — nuo to saugojo gelbėjimosi liemenė. Jątik reikėjo pripūsti — tačiau kur prapuolė pūtimo svertas? Lorenas pirštais ėmė karštligiškai grabalioti tinklelį, kuriuo buvo susijuosęs. Nepaisant viso pasiryžimo, jįpersmelkė ledinis šaltis, bet netrukus jis užčiuopė metalinį strypelį. Šis judėjo visiškai lengvai, ir Lorenui akmuo nuo širdies nusirito pajutus, kaip glėbyje jį suspaudžia pampstanti gelbėjimosi liemenė.
Dabar didžiausiąpavojųkėlė pati „Kalipso”, jei sumanytųužvirsti tiesiai jam ant galvos. Kurgi prasmego tas laivas?
Laivas buvo gerokai per arti, kad šitame kunkuliuojančiame vandenyje pasijustum saugiai; denio kabinos dalis buvo panirusi į vandenį. Vis dėlto įgula, kad ir kaip keista, regis, visa tebebuvo laive. Jie netgi jau rodė pirštais į Loreną, kažkas ruošėsi mesti jam gelbėjimo diržą.
Vandenyje plaukiojo baisybė šiukšlių: kėdės, dėžės, aparatūros nuolaužos; palengva grimzdo ir rogės, iš pažeistos plūdrumo pūslės žerdamos burbuliukų spiečius. Tikiuosi, šitąaparatą jiems dar pavyks išgelbėti, dingtelėjo Lorenui. O jeigu ne, šis žygis bus kainavęs labai jau brangiai — tikriausiai turės praeiti dar daug laiko, kol vėl galėsime leistis tyrinėti skorpionų. Lorenas pajuto, kad didžiuojasi savimi: šitokiomis aplinkybėmis dar sugeba ramiai ir blaiviai vertinti situacįją!
Kažkas brūkštelėjo jam per dešiniąjąkoją; instinktyviu judesiu Lorenas pabandė nuspirti tą kažką šalin. Nors prisilietimas nemaloniai nubruožė odą, vis tik žmogus labiau suirzo nei išsigando. Jis saugiai plūduriavo vandens paviršiuje, milžinė banga jau praplūdo pro šalį, tad nieko nė nebegali atsitikti.
Lorenas spirtelėjo dar kartą— šįsyk jau atsargiau. Ir tuo pat metu pajuto, jog kažkas bando apraizgyti ir kairiąją koją. Ir da bar tai buvo jau ne šiaip prisilietimas: nepaisant plūdrios gelbėjimosi liemenės, galažin kokie pančiai tempte tempė jį gelmėn.
Štai tada Loreną Lorensoną užgriuvo jau tikros panikos pliūpsnis — staiga jis prisiminė uostinėjančius milžino polipo ūselius. Vis dėlto padaro ataugos neabejotinai turėjo būti minkštos, mėsingos — o čia jį pančiojo viela ar metalinė virvė. Na žinoma! Jį gramzdino iš skęstančių rogių nusidriekęs optinio pluošto kabelis!
Gal Lorenui dar ir būtų pavykę išsikapanoti, jei nebūtų gurktelėjęs gerokai vandens — jįužliejo netikėtai siūbtelėjusi banga. Springdamas, kosėdamas jis bandė pravalyti plaučius, tuo pat metu iš paskutiniųjų spurdėdamas, stengdamasis išsivaduoti iš kabelio raizgų.
Dar valandėlė, ir gyvybiškai svarbi riba tarp oro ir vandens — tarp gyvenimo ir mirties — atsidūrė beveik per metrą virš galvos; šitaip arti, bet jos pasiekti jis nebegalėjo.
Šitokią akimirką žmogus nebegalvoja apie nieką kita — tik apie išsigelbėjimą. Lorenas nepatyrė jokių praeities vaizdų blyksnių, jokio apgailestavimo dėl buvusiojo gyvenimo; nešmėkštelėjo nė menkiausia mintis netgi apie Mirisą.
Kai suvokė, kad viskas baigta, jis nepajuto baimės. Paskutinis sąmoningas jo pojūtis buvo kartėlio kupinas įsiūtis: tik pamanykite, jis įveikė penkiasdešimt šviesmečių vien tam, kad čia susilauktų tokio negarbingo, tokio banalaus galo.
Šitaip Lorenas Lorensonas mirė antrąkartą— šiltoje Talasos jūros seklumoje. Jis taip ir nepasimokė iš praeities — tąsyk, prieš du šimtus metų, mirti pirmąkartąbuvo kur kas lengviau.