Mozė Kaldoras iškėlė modulį prieš šviesą ir ėmėsi skvarbyti žvilgsniu, tarsi galėtų išskaityti jo turinį.
— Man tai visuomet atrodo lyg koks stebuklas, — pasakė. Tik pamanykite: štai, suspaudęs tarp nykščio ir smiliaus, laikau milijonąknygų! Kažin, kąpamanytųKakstonas* ir Gutenbergas, jei sužinotų?
— Kas tokie? — paklausė Mirisa.
— Tuodu vyrai, kurie įpratino žmoniją skaityti. Tačiau už šitokį išradingumą dabar mums tenka mokėti. Kartais aš išgyvenu šiokį tokį košmarą įsivaizduodamas, jog viename iš šių modulių esama ypač svarbios informacijos — tarkime, skubiai reikalingų vaistų aprašas, siaučiant epidemijai, — tačiau niekas neberanda nuorodų, kur šios informacijos ieškoti. Taip, gyvybiškai mums būtinos žinios iš tiesų surašytos viename iš šiųmilįjardųpuslapių, tik mes nežinome, — kuriame. Jūs tik įsivaizduokite, kokia neviltis apimtų: štai, laikai atsakymą delne, bet negali jo surasti!
— Nesuprantu problemos, — atsakė kapitono sekretorė. Būdama informacijos saugojimo bei paieškos specialistė, Džoana LeRoi talkino perkėlinėjant duomenis iš laivo į Talasos Archyvus. — Juk tikrai žinotum bent vienąkitąsvarbiausiątau reikalingos informacijos žodį — o tada liktų tik paleisti paieškos programą. Kompiuteriui pakaktų kelių sekundžių peržiūrėti kad ir milijardąpuslapių.
— Sugadinai man visą košmarą. — Kaldoras atsiduso. Bet tuoj pat vėl nušvito. — Vis dėlto neretai atsitinka taip, kad nežinai nė vieno iš tų svarbiųjų žodžių. Nejaugi tau niekad nepasitaikė susidurti su tokiais dalykais, kurių net neieškojai, net nežinojai, kaip labai tau jų reikia, kol neaptikai netyčia?
— O tai jau reiškia prastąorganizaciją, — pareiškė leitenantė LeRoi.
Kartais jie mėgdavo šitaip patraukti kits kitą per dantį, ir Mirisa anaiptol ne visada susigaudydavo, kada jie kalba rimtai, o kada — ne. Džoana ir Mozė toli gražu nesistengdavo tyčia atriboti jos nuo pokalbio, tačiau jų ir jos patirtis skyrė tokia praraja, kad Mirisai retsykiais pasirodydavo, jog ji klausosi dialogo jai nesuprantama kalba.
— Šiaip ar taip, abėcėlinę rodyklę sudarinėti baigėme. Dabar jau visi žinome, ką turime čia, ir ką — ten; liko tik —tik!— nuspręsti, kuriąinformacijos dalį perpumpuosime iš laivo į vietinius Archyvus. Užsiimti tuo, kai mus skirs septyniasdešimt penki šviesmečiai, bus mažumąnepatogu… jei nepasakius, kad brangokai kainuos.
— Tiesa, kai kąprisiminiau, — įsiterpė Mirisa. — Tikriausiai neturėčiau jums šito sakyti, bet… anąsavaitę susilaukėme delegacijos iš Šiaurinės salos. Atvyko mokslų akademijos prezidentas ir pora fizikų.
— Galiu mėginti spėti? Juos domina kvantinis variklis.
— Visiškai teisingai.
— Na, ir kaip jie reagavo?
— Atrodo, liko labai patenkinti — ir nustebinti — sužinoję, jog aprašasiš tiesųyra čia. Pasidarė kopiją, žinoma.
— Kągi, linkiu jiems sėkmės — ji tikrai bus neprošal. O tu galėtum pasakyti jiems štai ką. Kažkada kažkas pasakė, kad tikrasis kvantinio variklio tikslas — anaiptol ne tokie niekai kaip paprasčiausias kosmoso tyrinėjimas. Iš tikrųjų visos tos energijos vienągražiądienąmums prireiksią tam, kad sustabdytume kosmoso susispaudimo į pirminę juodąją skylę procesą, po kurio turėtų prasidėti naujas egzistencijos ciklas.
Valandėlei stojo baugi tyla, jąnutraukė prašnekusi Džoana LeRoi:
— Ką gi, valdantšiaiadministracijai, tai dar tikrai negresia. Verčiau kibkime į darbą. Prieš miegą mūsų dar laukia kalnai megabaitų.
Vien darbu gyvas nebūsi; protarpiais ateidavo tokia minutė, kai Kaldorui būtinai prireikdavo pasišalinti iš Pirmojo Nusileidimo bibliotekos skyriaus ir traukti kur nors atsipalaiduoti. Tada jis vaikštinėdavo po dailės galeriją, kompiuterinio gido vadovaujamas pasižvalgydavo po Motininį laivą (tiesa, niekad neidavo į tą pačiąvietąantrąkartą— stengėsi aprėpti tokiąteritorijos dalį, ko kiątik pajėgs) ar leisdavosi muziejaus nunešamas laiku atgal.
Prie Žemės panoramų displėjaus visuomet driekdavosi gana ilga eilė — daugiausia studentų ar vaikų su tėvais. Kartais Mozę Kaldorą gnybtelėdavo sąžinė dėl to, kad, pasinaudojęs privilegijuota padėtimi, užlįsdavo be eilės. Tačiau jis pasiguosdavo mintimi, kad lasai galės visągyvenimąmėgautis to niekad jų nepažinoto pasaulio vaizdais, o jam pačiam apsilankyti prarastuosiuose namuose liko vos keli mėnesiai.
Mozei Kaldorui toli gražu nebuvo lengva įtikinti naujuosius draugus, kad pats jis niekada negyveno tuose vaizduose, kuriuos jie kartais stebėdavo kartu. Visa tai, kąjie matė, ir pačiam Kaldorui buvo mažų mažiausiai aštuonių šimtų metų praeitis, mat Motininis laivas išskrido iš Žemės 2751-aisiais, o jis gimė tik 3541aisiais. Ir vis dėlto protarpiais jį nutvilkydavo atpažinimo pojūtis — ir vienas ar kitas prisiminimas siūbtelėdavo kone nepakeliamajėga.
Užvis slėpiningiausias, labiausiai jausmus žadinantis buvo „Lauko kavinės” atrakcionas. Kaldoras pasijusdavo sėdįs prie nedidelio staliuko po brezentine stogine: gurkšnodavo vyną ar kavą, o pro šalį plaukdavo miesto gyvenimas. Ir kol neatsistodavo iš už staliuko, jokiais pojūčiais negalėdavo atskirti įrašo iliuzijos nuo tikrovės.
Toje mažytėje erdvėje atgydavo didieji Žemės miestai. Mozė stebėdavo savais reikalais skubančius verslininkus ar studentus, besižvalgančius turistus, vaikštinėjančius įsimylėjėlius — Romoje, Paryžiuje, Londone, Niujorke — vasarą ir žiemą, dieną ir naktį. Pastebėję, kad juos filmuoja, praeiviai neretai nusišypsodavo jam iš šimtmečių praeities — ir Kaldoras nesušilaikydavo neatsakęs jiems šypsena.
Dar kitose panoramose jis nepamatydavo žmonių, nebūdavo ten išvis jokių žmogaus rankų darbo kūrinių. Kaip ir kadaise, dar aname gyvenime, Mozė Kaldoras vėl žvelgė į lėtai slūgstantį rūką virš Viktorijos krioklio, stebėjo, kaip virš Didžiojo Kanjono kyla Mėnulis, matė Himalajų sniegynus ir Antarktidos ledo uolas. Priešingai nei miestų gyvenimo scenos, visi šie gamtos vaizdai išliko nepasikeitę per tą tūkstantį metų, praslinkusį nuo įrašinėjimo dienos iki tų laikų, kai juos savo akimis regėjo Mozė. Ir, nors jie egzistavo gerokai anksčiau, nei atsirado pirmasis žmogus, šis vis dėlto sugebėjo juos pergyventi.