Talasos Mokslų Akademijai galėjo priklausyti tik griežtai ribojamas narių skaičius; išreikštas dvejetainėje sistemoje, jis atrodė labai gražiai — 100000000, o tiems, kurie linkę skaičiuoti pirštais, Akademijos narių buvo 256. „Magelano” mokslų darbuotoja šitokį prašmatnumą įvertino — tai bylojo apie pakankamai aukštus standartus. Akademija skrupulingai saugojo savo gerą vardąir skirtas pareigas vertino labai rimtai; prezidentas viešniai net prisipažino, jog tikrųjų narių šiuo metu esama tik 241, mat į likusias laisvas vietas taip ir neatsiradę pakankamai kvalifikuotų darbuotojų.
Iš tų du šimtai keturiasdešimt vieno asmeniškai dalyvavo ne mažiau nei šimtas penki nariai, dar šimtas penkiolika prisijungė komo ryšiu. Kitaip sakant, klausytojų susirinko rekordiškai daug, ir dėl to daktarė Ana Varlej jautėsi ypač pamaloninta, nors ir neįstengė visiškai užgniaužti smalsumo, kur galėjo prašapti tie dvidešimt, kurių trūko.
Ją šiek tiek trikdė ir tai, kad buvo pristatyta kaip viena iškiliausių Žemės astronomių — nors, deja, tuo metu, kai „Magelanas” pakilo į žvaigždes, tai jau buvo šventa teisybė. Tik Laikas ir Atsitiktinumas suteikė šiai paskutiniajai — paskutiniosios Šklovskio Mėnulio observatorijos direktorei unikaliąprogąišgyventi. Ji pati puikiausiai suprato, kad, palyginti su tokiais milžinais kaip Akerlėjus, Čandrasekaras ar Heršelis, ji tebūtų daugmaž vidutinio lygio specialistė, o vertinant pagal Galilėjaus, Koperniko ar Ptolemėjaus standartus — nesiektų nė tiek.
— Tai štai, — pradėjo ji. — Neabejoju, kad visi jūs jau matėte šį Sagano Du žemėlapį — sudarėme jį kiek įmanoma tikslesnį pagal radiohologramas bei atvaizdus, kuriuos persiuntė prie planetos priartėję zondai. Detalumas, savaime aišku, labai menkas, net geriausiu atveju užfiksuotų reljefo detalių dydis siekia ne mažiau dešimties kilometrų, tačiau ir to pakanka, norint suprasti esminius faktus.
Planetos skersmuo — penkiolika tūkstančių kilometrų, taigi, ji šiek tiek didesnė už Žemę. Itin tanki atmosfera, sudaryta beveik vien tik iš azoto. Ir nė menkiausio deguonies pėdsako —visa lai~ mė.
Čia ji visada ištardavo „visa laimė” — ši frazė visuomet prikaustydavo klausytojų dėmesį, net apsnūdusiems išblaškydama visus miegus.
— Jūsų nuostaba visiškai suprantama; juk išankstine daugelio žmonių nuomone, nieko negali būti svarbiau už galimybę kvėpuoti. Tačiau per kelis paskutiniuosius dešimtmečius, likusius iki Di džiojo Kraustimosi, atsitiko nemaža įvykių, kurie iš esmės pakeitė mūsų požiūrį į Visatą.
Tai, kad Saulės sistemoje niekada nebūta jokių kitų gyvų būtybių, o taip pat ir visos, nepaisant atkaklių pastangų, per šešiolika šimtmečių patirtos nežemiško proto paieškų nesėkmės įtikino iš esmės visus, jog gyvybė Visatoje — reiškinys ypač retas ir dėl to nepaprastai vertingas.
Iš čia sekė nuostata, jog gerbti ir puoselėti būtina kiekvieną gyvybės formą. Buvo netgi tokių, kurie tvirtino, esąnevalia naikinti netgi patologijas lemiančių virusų ar ligų sukėlėjų — juos neva irgi reikia išsaugoti griežtai izoliavus ir parūpinus patikimąapsaugą. „Pagarba gyvybei” buvo viena populiariausių frazių Paskutiniosiomis Dienomis — ir tik labai nedaugelis taikė jąišimtinai žmogaus gyvybei.
Patvirtinus biologinio nesikišimo principus, nebebuvo įmanoma išvengti tam tikrų praktinių pasekmių. Jau seniai buvo nuspręsta, kad mums nevalia net mėginti įsikurti tokioje planetoje, kurioje esama mąstančių gyvybės formų; žmonija spėjo pakankamai pasišiukšlinti ir gimtojoje planetoje. Laimei — ar nelaimei praktiškai su šitokia situacija mes niekad ir nesusidūrėme.
Vis dėlto ši tema dar anaiptol nebuvo išsemta. Nueita netgi dar toliau: o kaip reikėtų elgtis tuomet, jeigu aptiktume planetą, apgyventą vos pradėjusių vystytis gyvūnų? Ar ir tada mums derėtų atsitraukti ir leisti evoliucijai tvarkytis savo nuožiūra, remiantis tikimybe, jog po galažin kiek megametų čia gali įsižiebti proto kibirkštėlė?
Ir tai dar ne viskas: o kas, jei planetoje gyvuotų tik augalai? O jei — tik vienaląsčiai pirmuonys? Mikrobai?
Gal jums ir pasirodys keista, kad tokiu metu, kai ant plauko pakibo pati žmonijos egzistencija, žmonės dar suko galvas ginčydamiesi dėl tokių moralinių bei filosofinių abstrakcijų. Tačiau Mirtis kaip tik ir nukreipia mūsų dėmesį į iš tikrųjų reikšmingus klausimus: kodėl mes esame ir kąturėtume daryti?
Tuo metu nepaprastai išpopuliarėjo ir „Metaįstatymo” koncepcija — neabejoju, šią sąvoką visi esate girdėję. Ar įmanoma suformuluoti tokį teisinį bei moralinį kodeksą, kurį būtų galima taikytivisomsprotingoms būtybėms, o ne vien dvikojams, oru kvėpuojantiems žinduoliams, neilgą laiką dominavusiems Žemės planetoje? Beje, daktaras Kaldoras buvo vienas aktyviausių tų debatų dalyvių. Ir pakankamai nepopuliarus tarp tų, kurie tvirtino, neva dėl to, kadHomo sapiensyra vienintelė žinoma mąstančių būtybių rasė, jos išlikimo klausimas yra svarbesnis už bet kokius kitus svarstymus. Kažkas net sukurpė plačiai pasklidusį šūkį: „Jei reikia rinktis tarp Žmogaus ir Dumblinių Pelėsių, aš balsuoju už Žmogų!”
Laimė, jokių tiesioginių susidūrimų iki šiol taip ir nepasitaikė — bent kiek mums žinoma. Tiesa, praeis tikriausiai dar keli šimtmečiai, kol sulauksime žinios iš visų paleistų sėklinių laivų. O jei vienas kitas jų niekada neatsilieps — ką gi, galbūt tai reikš, kad vis dėlto laimėjo dumbliniai pelėsiai…
3505-aisiais, per paskutiniąjąpasaulio Parlamento sesiją, galiausiai buvo nubrėžtos konkrečios būsimojo planetų kolonizavimo gairės — suformuluota garsioji Ženevos Direktyva. Dauguma manė, jog šie principai — pernelyg idealistiniai, be to, net ir neįmanoma sugalvoti būdo, kaip juos griežtai pritaikyti. Tai buvo tiesiog įvardyti ketinimai — paskutinioji geros valios Visatos atžvilgiu apraiška, Visatos, kuri šito galbūt niekada nesugebės įvertinti.
Tiktai viena iš direktyvos gairių tiesiogiai siejasi su mumis kaip tik dėl jos ginčytasi užvis daugiausiai, kadangi jos laikantis, tektų atsisakyti keleto pačių perspektyviausių pasaulių.
Jei planetos atmosferoje esama kiek daugiau nei kelių procentų deguonies, tai laikoma patikimu įrodymu, jog planetoje egzistuoja gyvybė. Deguonis — pernelyg aktyvus reagentas, tad laisvų jo molekulių nė negali būti, jeigu jų kiekio nuolat nepapildo augalai ar koks nors augalų atitikmuo. Žinoma, deguonies perteklius dar visiškai nereiškia, jog planetoje yragyvūnų,bet jo buvimas sudaro sąlygas jiems vystytis. Ir net jei remsimės prielaida, kad gebėjimąmąstyti gyvūnai įgyja ypač retai, vis tiek teks pripažinti, kad iki šiol nebuvo mėginta net kurti jokios kitos proto išsivystymo teorijos.
Taigi, laikantis Metaįstatymo reikalavimų, kelias į visas atmosferoje deguonies turinčias planetas mums užkirstas. Atvirai šnekant, aš smarkiai abejoju, ar šitoks drastiškas sprendimas kada nors būtų priimtas, jei kvantinis variklis nebūtų suteikęs mums galimybės įveikti beveik neribotus nuotolius — ir beveik neribotos galios.
O dabar norėčiau išdėstyti, kokių veiksmų ketiname imtis, pasiekę SaganąDu. Kaip matyti žemėlapyje, daugiau nei pen kiasdešimt procentų planetos paviršiaus dengia ledas, apytiksliais apskaičiavimais jo storis siekia maždaug tris kilometrus. Neįtikėtina deguonies saugykla — šitiek mes niekad neįstengsime iškvėpuoti!
Taigi, įskriejęs į stacionarią orbitą, „Magelanas” įjungs kvantinius variklius — tik visai nedidelę maksimalaus pajėgumo dalelę — kad suveiktų kaip deglas. Jis ištirpins ledą, tuo pat metu skaidydamas garus į laisvą deguonį ir vandenilį. Vandenilis greitai išgaruos į atvirą kosmosą; jeigu prireiks, mes patys padėsime jam specialiai sureguliuotais lazeriais.
Pakaks vos dvidešimties metų, kad Sagano Du atmosferoje susikauptų dešimt procentų deguonies; tiesa, joje vis dar tebebus pernelyg daug azoto oksidų bei kitų nuodingų dujų, kad tiktų kvėpuoti. Maždaug tuo metu planetoje pradėsime diegti tam tikras specialiai išaugintas bakterijas, galbūt netgi augalus, ir šitaip paspartinsime procesą. Tačiau planetoje vis dar bus gerokai per šalta, kad galėtume gyventi: temperatūra laikysis žemiau nulio visur, išskyrus nebent siaurąpusiaujo juostą— ir tai sušils tik kelioms valandoms, maždaug apie vidurdienį.
Štai tada mums teks vėl pasinaudoti kvantiniais varikliais galbūt paskutinį kartą. „Magelanas”, visą savo amžių praleidęs kosmose, galiausiai pirmą kartą nusileis ant planetos paviršiaus.
O tada, maždaug penkiolikai minučių kasdien, tiksliai nustatytu metu, mes įjungsime variklius — maksimaliu galingumu, kokį tik įstengs atlaikyti paties laivo konstrukcįja ir pamatinės uolienos, ant kurių jis stovės. Kol neatlikti pirmieji bandymai, neįmanoma pasakyti, kiek laiko truks ši operacija; gali atsitikti ir taip, kad teks perkelti laivą į kitą vietą, jei paaiškėtų, kad pirminis pagrindas geologiškai nestabilus.
Apytikriai apskaičiavimai leidžia spėti, kad šitaip kasdien jungti variklius mums teks maždaug trisdešimt metų — kol planetos judėjimas sulėtės ir ji priartės prie vietinės saulės tiek, kad susiformuotų vidutinių platumų klimatas. Dar dvidešimt penkerius metus naudosime variklius tam, kad stabilizuotume taisyklingą planetos orbitą. Tačiau didžiąją visų tų dešimtmečių dalį Saganas Du jau bus tinkamas gyventi — žinoma, kol planeta galutinai įskries į stabiliąnaująją orbitą, žiemos bus iš tikrųjų nuožmios.
Taigi, galų gale turėsime nelytėtą, negyvenamą planetą šiek tiek didesnę už Žemę, su maždaug keturiasdešimt procentų ploto užimančiais vandenynais ir vidutine dvidešimt penkių laipsnių oro temperatūra. Deguonies atmosfcroje, palyginus su žemiškąja, bus apie septyniasdešimt procentų, bet šis kiekis pamažu augs. Štai tada ir ateis metas pažadinti devynis šimtus tūkstančių hibernacinėse kamerose vis dar miegančių žmonių ir pasveikinti juos naujajame pasaulyje.
Štai tokį veiksmų planą esame numatę ir ketiname jo laikytis, jeigu nesutrukdys kokie nors netikėtumai — arba nauji atradimai nepakiš kokių kitų sumanymų. O jeigu atsitiktų blogiausia…
Daktarė Varlej sudvejojo, paskui niauriai šyptelėjo.
— Ne — kad ir kas atsitiktų, čia mūsų jūs nebepamatysite. Jei galutinai paaiškės, kad Sagane Du tikrai nieko nepešime, teks keliauti toliau — už dar trisdešimties šviesmečių yra kita potencialiai tinkama planeta. Galbūt netgi geresnė.
Gali atsitikti ir taip, kad ilgainiui mes kolonizuosime jas abi. Bet tai jau parodys tolima ateitis.
Diskusijos įsisiūbavo ne iš karto: dauguma akademikų atrodė visiškai priblokšti, nors jų aplodismentai buvo neabejotinai nuoširdūs. Ledus pralaužė prezidentas, kuris, ilgametės patirties pamokytas, visuomet iš anksto pasiruošdavo bent kelis klausimus.
— Gal tai ir nelabai svarbu, daktare Varlej, bet vis tik smalsu: kieno vardu pavadinta Sagano Du planeta?
— Ta pavarde vadinosi vienas mokslinės fantastikos rašytojas, gyvenęs trečiojo tūkstantmečio pradžioje.
Pirmasis žingsnis žengtas: kaip ir tikėjosi prezidentas, dabar išsijudino ir kiti.
— Daktare, minėjote, kad aplink SaganąDu sukasi mažiausiai vienas palydovas. Kas nutiks jam, kai pakeisite planetos orbitą?
— Nieko, išskyrus nebent nežymius paviršiaus virpesius. Palydovas pasislinks drauge su pačia planeta.
— O jeigu toji… kokių ten metų? 3500ųjų?.. direktyva…
— 3505ųjų.
— Taigi, jei toji direktyva būtų ratifikuota anksčiau, ar mes dabar gyventume čia? Turiu omeny, Talasa juk atsidurtų tarp tų draudžiamųjų pasaulių.
— Geras klausimas; mes patys ne kartą jį aptarinėjome. 2751ųjų sėklinimo misija — tai yra jūsų Motininio laivo nusileidimas Pietinėje saloje — be jokios abejonės, neatitiktų direktyvos nuostatų. Laimė, ši problema taip ir neiškilo. Kadangi čia nėra jokių sausumos gyvūnų, nesikišimo principai pažeisti nebuvo.
— Tokie svarstymai labai jau teoriniai, — prašneko vienas jauniausiųjų akademikų, tuo sukeldamas šypseną daugeliui vyresniųjų. — Tarkime, deguonis atmosferoje išties yra patikimas gyvybės liudytojas. Bet kaip jūs galite tvirtinti, kad teisingas ir atvirkščias teiginys? Juk gali egzistuoti pačių įvairiausių gyvybės formų netgi mąstančių — ir tokiose planetose, kur deguonies nėra; jų gali būti ir ten, kur išvis nėra atmosferos. Sakykime, evoliucijos eigoje žmogaus įpėdiniu taps kokios nors mąstančiosmašinostokią hipotezę ne kartąsiūlė filosofai. Be jokios abejonės, joms netgi dar labiau tiktų tokia atmosfera, kurioje jos nerūdytų. Ar jūs bent numanote, kokio amžiaus yra Sagano Du planeta? Galbūt deguonimi kvėpuojančių biologinių būtybių laikotarpis ten jau praeitas etapas, gal jūsų ten laukia mašinų civilizacija?
Vienas kitas tarp klausytojų pasitaikęs atskalūnas išraiškingai sudejavo, kažkas akivaizdžiai pasibjaurėjęs burbtelėjo: „Mokslinė fantastika!” Daktarė Varlej luktelėjo, kol aprims sujudimas, tada pernelyg neišsiplėsdama atsakė:
— Dėl to mes labai nesukame galvos. O jeigu iš tikrųjų susidursime su mašinų civilizacija, kažin, ar nesikišimo principai dar kąnors reikš. Tada jau reikėtų rūpintis, kąjos padarysmums, one atvirkščiai.
Kambario gale, pačiame pasienyje, lėtai ėmė stotis kažkoks senis — pats seniausias žmogus iš visų, kuriuos daktarei Varlej teko regėti Talasoje. Pirmininkas paskubomis kažkąpaskrebeno ant popieriaus skiautės ir padavė pranešėjai. Daktarė Varlej perskaitė: „Profesorius Derekas Vinsleidas — 115 — T. mokslo DSŽ
— istorikas.” Kelias sekundes ji laužė galvą, ką galėtų reikšti santrumpa DSŽ, kol netikėtas įžvalgos tvyksnis pakuždėjo jai, jog tai
— „Didis Senas Žmogus”.
Būtų netgi labai iškalbinga, pagalvojo ji, jeigu visam Talasos mokslui vadovautų istorikas. Per septynis šimtus istorijos metų Trys salos subrandino vos saujelę savų mąstytojų.
Vis dėlto kažin ar dėl to tikrai dera juos kritikuoti. Lasai juk buvo priversti kurti civilizacijos infrastruktūrąnuo nulio tiesiogine prasme; ne kažin kiek buvo paskatų, akstinų ar pagaliau — progų
užsiimti kokiais nors tyrinėjimais, kurių negalėjai čia pat panaudoti praktiškai. Be to, egzistavo ir dar viena, rimtesnė ir kur kas subtilesnė — gyventojų skaičiaus — problema. Bet kuriuo duotuoju metu nė vienoje mokslo šakoje Talasoje nebuvo ir nebus tiek darbuotojų, kad susiformuotų „kritinė masė” — minimalus skaičius pagaulių protų, kurie įpliekstų fundamentalių tyrinėjimų kibirkštį kokioje nors naujoje žinių srityje.
Retų šios taisyklės išimčių protarpiais pasitaiko nebent matematikoje — arba muzikoje. Vienišas genijus, toks, kaip Ramanudžanas arba Mocartas, galėjo išdygti tarytum iš niekur ir vienas pats plaukti nesuvokiamomis minties jūromis. Garsiausiu tokios išimties pavyzdžiu Talasos moksle laikytinas Frensis Zoltanas (214–242); jo vardas vis dar buvo gerbiamas net ir praslinkus penkiems šimtams metų po jo mirties, tačiau daktarė Varlej netgi neabejotinus jo talentus vertino su išlygomis. Jai atrodė, kad niekas taip ir nesugebėjo iš tikrųjų suprasti jo atradimų hipertranzityvinių skaičių srityje, tad juo labiau niekas nesiėmė ir tęsti jo pradėtų darbų — o kaip tik tyrinėjimų tąsa paprastai ir būna pats patikimiausias didžių perversmų moksle patvirtinimas. Iki pat šiol niekas nepasirūpino nei įrodyti, nei tvirtai paneigti jo „Paskutiniosios Hipotezės”.
Ji įtarė — nors buvo pernelyg taktiška, kad bent puse lūpų užsimintų apie tai savo bičiuliams lasams — kad dėl ankstyvos tragiškos Zoltano mirties jo reputacija išaugo kaip ant mielių, o prisiminimus apie jį užpildė jau niekad neišsipildysiančios svajonės apie tai, kas galėjo būti. Netgi jo žūties aplinkybės — jis dingo jūroje, išplaukęs iš Šiaurinės salos — tapo dirva, kurioje suvešėjo visa puokštė romantiškų mitų bei teorijų: kalbėta apie nelaimingą meilę, pavydžius varžovus, nesugebėjimąrasti esminių įrodymų, pačios hiperbegalybės baimę — nors nė vienos šių versįjų niekas negalėjo pagrįsti jokiais faktais. Visa tai gerokai prisidėjo prie iškiliausio Talasos genijaus, kurį mirtis pakirto pačiame jėgų žydėjime, populiarumo.
Kąten kalba senasis profesorius? O Dievulėliau… Kai tik ateina metas klausimams, visuomet būtiniausiai turi išlįsti koks nors tipas, kuris imasi narstyti absoliučiai pašalinę temą arba pasinaudoja proga viešai išdėstyti kokiąniekam neįdomiąteoriją. Per ilga daktarė Varlej sukaupė nemaža patirties, kaip susidoroti su tokiais įsibrovėliais ir net pasijuokti jų sąskaita. Tačiau su DSŽ, apsuptu didžiai jį gerbiančių kolegų, ir dar jo paties teritorijoje, teks elgtis mandagiai.
— Profesoriau — eee… Vinsdeilai, — „Vinsleidas” — primygtinai sukuždėjo pirmininkas, bet ji nutarė, kad pasitaisydama tik dar labiau pablogintų situacįją, — jūsų užduotas klausimas iš tiesų labai įdomus, tačiau tai turėtų būti kitos paskaitos tema. Ar net viso paskaitų ciklo — ir netgi tuomet kažin ar mums pavyktų temą išsemti.
Vis dėlto į pirmąją jo dalį mėginsiu atsakyti. Panašių priekaištų mums jau teko išgirsti, bet iš tikrųjų jie visai nepagrįsti. Mes net nebandėme, jūsų žodžiais tariant, „įslaptinti” kvantinio variklio. Visa teorinė medžiaga apie jį saugoma laivo Archyvuose — ir yra tarp kitos informacijos, kuriąmes perkeliame į jūsiškius.
Vis dėlto nenorėčiau, kad, remdamiesi šiais mano žodžiais, imtumėte puoselėti tuščias viltis. Tiesą pasakius, šiuo metu dirbančioje laivo įguloje nesama nė vieno tokio, kuris iš tikrųjų suprastų variklio sandarą. Mes tiesiog mokame juo naudotis — štai ir viskas.
Tiesa, hibernacinėje kameroje užšaldyti miega trys mokslininkai — patyrę variklio specialistai. Tačiau nepasiekę Sagano Du, mes juos pažadintume tik tuo atveju, jei pakliūtume į rimtą bėdą.
Žmonės kitąsyk išprotėdavo, mėgindami vaizdžiai įsivaizduoti geometrodinaminę supererdvės struktūrą ir svarstydami, kodėl pirminė visata egzistavo vienuolikoje matmenų, o ne, tarkime, dešimtyje ar dvylikoje — juk porinis skaičius atrodytų lyg ir gražiau. Kai aš pati nutariau išklausyti varomosios jėgos pagrindų kursą, instruktorius man pasakė štai ką: „Jeigu sugebėtum perprasti kvantinį variklį, tavęs čia nebūtų — sėdėtum Lagranže Vienas, aukštesnio lygio studijų institute.” Ir dar pateikė labai pravartų palyginimą — jis padėjo man vėl ramiai užmigti naktimis kaip tik tada, kai mane kamavo košmarai, bebandant įsivaizduoti, kas iš tikrųjų yra viena dešimtoji minus trisdešimt trečiuoju laipsniu centimetro dalis.
„Visa, ką reikia žinoti „Magelano „įgulai — tai kaip variklisveikia,— bylojo man instruktorius. — Pamėginkime palyginti įgulos narius su inžinieriais, atsakingais už elektros paskirstymo tinklą. Jeigu jie puikiai išmano, kaip perjunginėti elektros srovę, jiems visai nereikia žinoti, kaip ji generuojama. Tarkime, jų elektros energijos šaltinis — koks nors visiškai paprastas, na, kad ir naftos kurąnaudojantis generatorius arba saulės baterija, arba vandens turbina. Inžinieriai, savaime aišku, supras, kaip šitie prietaisai veikia — tačiau, norint tobulai atlikti savo darbą, to jiems nė nereikės.
Tačiau elektros energijągali generuoti ir sudėtingesni įrenginiai — pavyzdžiui, branduolinis ar termobranduolinis reaktorius arba miuonų katalizatorius, arba Penrouzo mazgas, arba HokingoŠvarcšildo branduolys — supranti, ką turiu omeny? Anksčiau ar vėliau mano išvardytoje grandinėje jiems tektų palaidoti visas viltis suprasti elektrą gaminantį mechanizmą; tačiau ir nesuprasdami to, jie vis vien liktųpuikiai savo darbąišmanančiais inžinieriais ir sugebėtų nukreipti elektros srovę tada ir ten, kur tik reikėtų.”
Lygiai taip pat ir mes galime nukreipti „Magelaną” iš Žemės į Talasą ir, tikiuosi, iš Talasos — į Saganą Du, nors iš tikrųjų patys dorai nežinodami, ką darome. Vis dėlto kada nors ateis tokia diena — galbūt labai negreit, gal po kelių šimtmečių — kai mūsuose užgims nauji genijai, galintys prilygti tiems, kurie sukūrė kvantinį variklį.
O gal — kas žino? — gal jums pavyks tai padaryti pirmiems. Galbūt ateityje Talasoje atsiras naujas Frensis Zoltanas. Ir tada'jaujūsatkeliausite aplankyti mūsų.
Pati daktarė Varlej nelabai tuo tikėjo. Tačiau šitokia paskaitos pabaiga buvo ideali — ir susilaukė griausmingų aplodismentų.