Visi, kas gyvas Tarnoje, leipo juokais ir apsimetinėjo nė už ką nepatikėsią.
— Iš pradžių tu porini, neva niekad nesi plaukiojęs valtimi — o dabar dar tvirtini, kad ir dviračiu važiuoti nemoki?
— Gėda pelėda, — patraukė jį per dantį Mirisa žybčiodama akimis. — Juk tai pati efektyviausia iš visų kada nors išrastų transporto priemonių — o tu nesi jos net išbandęs!
— Žvaigždėlaivyje dviračiu nepasivažinėsi, o dideliame mieste — pernelyg pavojinga, — atrėmė Lorenas. — Be to, argi čia yra ko mokytis?
Labai greitai jis įsitikino, kad mokytis tikrai yra ko — paaiškėjo, kad važiuoti dviračiu kur kas sunkiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nors ir reikėjo ypatingų sugebėjimų, norint nudribti nuo to nesudėtingo mechanizmo mažais ratais ir žemai įtaisytu svorio centru (Lorenui tai pavyko net kelis kartus), vis dėlto keli pirmieji bandymai stūmė jį į visiškąneviltį. Jam labai magėjo tiesiog spjauti į tąpusę, bet jis atsispyrė pagundai ir atkakliai mokėsi, mat Mirisa užtikrino, jog kaip tik važinėjant dviračiu užvis geriausia artimiau susipažinti su sala — o jis pats vylėsi tuo pačiu artimiau susipažinsiąs ir su Mirisa.
Dar porąkartų nusivožęs žemėn, Lorenas galiausiai perprato gudrybę: suprato, kad užvis geriausia tiesiog nekreipti dėmesio į važiavimą ir palikti su užduotim susidoroti kūno refleksams. Išvada pakankamai logiška: jeigu eidamas žmogus imtųsi svarstyti, kaip žengti kiekvienąžingsnį, paprasčiausias vaikščiojimas taptų neįveikiama užduotimi. Nors protu Lorenas suvokė tai kuo puikiausiai, vis dėlto turėjo praeiti dar šiek tiek laiko, kol jis įsidrąsino pasikliauti savo instinktais. O sykį pralaužęs ledus, pažangą jis ėmė daryti labai sparčiai. Ir pagaliau įvyko tai, ko jis ir vylėsi: Mirisa pasisiūlė parodyti jam atokiausius salos takelius.
Būtų visiškai nesunku patikėti, kad juodu — vieninteliai žmonės visame pasaulyje, ir vis dėlto nuo kaimo juos skyrė vos kokie penki kilometrai. Savaime aišku, iš tikrųjų jie sukorė kur kas daugiau, mat siauras dviračių takelis vingiavo per pačias gražiausias salos vietas, tad kelias išėjo gana ilgas. Nors Lorenas galėjo pasinaudoti rankiniu komu vietos nustatymui, jis nė nemanė to daryti. Smagu buvo jaustis beviltiškai pasiklydusiu.
Mirisa būtų tik dar labiau apsidžiaugusi, jei Lorenas išvis nebūtų pasiėmęs rankinio komo.
— Kuriems galams visur tampaisi tągriozdą? — klausė ji, rodydama į mygtukais pasišiaušusią juostą ant kairiojo jo riešo. Retsykiais visai neprošal pabėgti nuo žmonių.
— Visiškai sutinku, tačiau laivo taisyklės labai griežtos. Jeigu manęs skubiai prireiktų kapitonui Bėjui, o kviečiamas neatsiliepčiau…
— Na, ir ką jis tau padarytų? Sukaustytų grandinėmis?
— Turbūt verčiau jau rinkčiausi grandines, o ne tąpaskaitą, kuriąneabejotinai tektų išklausyti. Šiaip ar taip, nustačiau komą pasyviu režimu. Tad jei laivo komo šaukiniai vis dėlto mane pasieks, tai reikš kokiąnors iš tikrųjų rimtąnelaimę — o tokiu atveju ir pats norėčiau žinoti, kas vyksta.
Kaip ir beveik kiekvienas kitas paskutiniojo tūskantmečio, jei ne daugiau, Žemės žmogus, Lorenas būtų sutikęs jau geriau vaikščioti nuogas nei be rankinio komo. Žemės istorija žinojo begalę šiurpių atsitikimų, ištikusių lengvabūdžius ar pernelyg narsius individus, kurie paguldė galvas, neretai — netgi vos per kelis metrus nuo išsigelbėjimo, vien todėl, kad negalėjo pirštu pasiekti raudono PAVOJAUS mygtuko.
Dviračių takas akivaizdžiai buvo nutiestas neišlaidaujant, taigi, visiškai nepritaikytas transporto spūstims. Jo plotis nesiekė nė metro, tad patirties smarkiai stokojantis Lorenas iš pradžių jautėsi važiuojąs ištempta virš bedugnės virve. Visądėmesįjam teko sutelkti į priekyje minančios Mirisos nugarą (ne tokia jau ir nemaloni prievolė…), kad nenusiverstų į šabakštynus. Vis dėlto, įveikęs kelis pirmuosius kilometrus, jis šiek tiek įgudo ir įgijo pasitikėjimo savimi, tad jau galėjo mėgautis ne vien tuo vienu, bet ir kai kuriais kitais vaizdais. Jeigu jiems tektų susidurti su kuo nors, važiuojančiu priešinga kryptimi, ir vieniems, ir kitiems tektų nulipti nuo dviračių; mintis apie susidūrimą, riedant penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu, atrodė tokia siaubinga, kad nesinorėjo apie tai nė galvoti. Labai jau tolimas būtų kelias atgal, jei tektų eiti pėsčiomis ir dar neštis sumaigytus dviračius…
Beveik visą laiką jie mynė apgaubti tylos, tik retsykiais ją sudrumsdavo Mirisa, parodydama kokį nors įdomesnį medį ar ypač gražiąkertelę. Šitokios tylos Lorenas nebuvo patyręs per visą gyvenimą; Žemėje jį visą laiką supo garsai, o laive nė akimirkai nenutrūkdavo raminančių mechaninių dūzgesių simfonija, retsykiais perplėšiama kraująstingdančios pavojaus sirenos.
Tuo tarpu čia medžiai užklojo juos nematoma, garsus sugeriančia antklode; atrodė, jog kiekvienas žodis, vos ištartas, tąpat akimirką išsisklaido tyloje. Iš pradžių Lorenąžavėjo pats pojūčio naujumas, bet paskui jis ėmė kone skausmingai ilgėtis bent ko nors, kas užpildytų tą akustinį vakuumą. Net gundėsi pasiieškoti rankinio komo imtuve kokios nors ramios foninės muzikos, bet susilaikė: neabejojo, kad Mirisa tam nepritartų.
Tad jis net krūptelėjo iš netikėtumo, išgirdęs dabar jau gerai pažįstamą talasietišką šokių muziką, atsklindančią iš priešaky žaliuojančių medžių guoto. Kadangi siauras takelis driekdavosi tiesia linija ne daugiau nei du ar tris šimtus metrų, Lorenas nematė muzikos šaltinio — iš kur ji sklinda, išvydo tik tada, kai įveikė staigų posūkį ir atsidūrė akis į akį su kažkokiu grojančiu mechaniniu siaubūnu, kuris, apsižergęs keliąper visąplotį, pamažu artėjo pėsčio žmogaus greičiu. Užvis labiausiai gremėzdas priminė vikšrinį robotą. Tik tada, kai jie nulipo nuo dviračių palaukti, kol prietaisas nužvangės pro šalį, Lorenas susizgribo, jog tai — ne kas kita, o automatinis kelio remontininkas. Važiuodamas jis ne kartąpastebėjo tako nelygumų, net keletą išdaužų dangoje; prisiminė tuomet dar pagalvojęs: kažin, kada Pietinės salos komunalininkai išsijudins tiek, kad imtųsi taisyti duobėtątaką?
— Kam reikia tos muzikos? — nustebęs paklausė jis. — Iš pa žiūros neatrodo, kad šis mechanizmas būtų iš tų, kuriems smagiau dirbti su muzika.
Vos jis spėjo juokais išsakyti savo pastabą, robotas griežtai prašneko:
— Prašau nelipti ant kelio šimto metrų atstumu nuo manęs paviršius dar nesukietėjęs. Prašau nelipti ant kelio šimto metrų atstumu nuo manęs — paviršius dar nesukietėjęs. Ačiū.
Išvydusi Loreno veido išraišką, Mirisa nusijuokė.
— Žinoma, tavo tiesa, tas mechanizmas nelabai protingas. Muzika skirta perspėti kitus, važiuojančius šiuo keliu.
— Argi nebūtų efektyviau, jei jis kaip nors pypsėtų, ar ką?
— Gal ir taip, bet būtų labai jau…nedraugiška.
Juodu nustūmė dviračius į šalikelę ir palaukė, kol pro šalį praslinks šarnyrais sujungtų rezervuarų, valdymo prietaisų bei paviršių lyginančių mechanizmų virtinė. Lorenas neatsispyrė pagundai pirštu bakstelėti ką tik paklotą dangą: ši buvo šilta, šiek tiek stangri ir atrodė drėgna, nors palietus nesijautė visiškai jokios drėgmės. Vis dėlto po kelių akimirkų ji sukietėjo ir tapo tvirta kaip akmuo; Lorenas pastebėjo vos įžiūrimą savo piršto atspaudąir kreivai šyptelėjęs pagalvojo: štai ir palieku savo žymę Talasoje — ji išliks tol, kol šiame kelyje vėl pasirodys remonto robotas.
Kelias netrukus ėmė rangytis į kalvą, ir Lorenas juo toliau, juo labiau ėmė jausti, kad dėmesio reikalauja tokie šlaunų ir blauzdų raumenys, kurių jis nė nežinojo turįs. Jam būtų smarkiai pravertusi kokia nors nedidelė papildoma varomoji galia, tačiau Mirisa dar prieš kelionę su panieka išpeikė elektrinius dviračių modelius pareikšdama, jog šiek tinka tik išlepėliams. Ji mynė kaip mynusi, nė kiek nemažindama greičio, tad Lorenui neliko nieko kita, tik giliau alsuoti ir stengtis neatsilikti.
Iš kur tas vos girdimas, prislopintas grumėjimas priekyje? Juk visiškai negali būti, kad pačioje Pietinės salos širdyje kam nors būtų šovę į galvąmėginti raketinius variklius! Jie važiavo pirmyn, ir maurojimas vis labiau stiprėjo; garso šaltinį Lorenas atpažino vos akimirka anksčiau, nei jįpamatė.
Žemės mastais krioklys nebuvo itin įspūdingas — gal šimto metrų aukščio ir dvidešimties — pločio. Putomis kunkuliuojančio tvenkinėlio, į kurį krito vandens srautas, krantus jungė siauras metalinis tiltelis, tviskantis žaižaruojančiais purslais. Mirisa nulipo nuo dviračio (Lorenas paslapčia lengviau atsiduso) ir gudriai šypsodamasi pažvelgė į jį.
— Ar nepastebi nieko…ypatingol— paklausė, mostelėdama įscenąpriekyje.
— Kuria prasme? — pasitikslino Lorenas, mėgindamas užčiuopti bent kokiąnors užuominą. Jis nematė nieko kita, tik medžiais bei krūmokšniais apaugusį kraštovaizdį — ir į jį kitapus krioklio neriantį kelią.
— Pažvelk įmedžius! Medžiai, medžiai!
— Na… medžiai kaip medžiai. Aš — ne botanikas.
— Aš irgi ne botanikė, bet tai juk išsyk turėtų kristi į akį! Pažiūrėk į juos įdėmiau.
Vis dar gerokai suglumęs Lorenas žvilgsniu naršė medžius. Ir pagaliau suprato: juk medžiai — gamtos inžinerijos dalis, o inžinierius buvo ir jis pats.
Anapus krioklio iš tiesų darbuotasi kito projektuotojo. Nors Lorenas negalėjo įvardyti nė vieno iš tų medžių, tarp kurių stovėjo dabar, vis dėlto jie atrodė tarytum kažkur matyti — Lorenas neabejojo, kad visi jie — žemiškos kilmės… Na žinoma, štai šis ne kas kita kaip ąžuolas, o kažkada, šiek tiek anksčiau, jis tikrai matė tą pažįstamą neaukštą krūmokšnį, apsipylusį gražiais ryškiai geltonais žiedais.
Tuo tarpu tiltelis vedė į visiškai kitąpasaulį. Medžiai — ar tikrai juos galima vadinti medžiais? — buvo kažkokie tarsi grubaus darbo, lyg būtųpalikti nepabaigti… Vieni — tik neaukšti, statinaitės pavidalo kamienai, atkišę retas, spygliuotas šakeles; kiti šiek tiek panašūs į peraugusius paparčius; dar kiti — primenantys milžiniškus kaulėtus pirštus su šeriuotomis apykaklėmis ties sąnariais. Ir — niekur nė menkiausios gėlytės…
— Dabarsuprantu. Juk tai vietinė, Talasos augmenija.
— Taip! Vos prieš kelis milijonus metų išbridusi iš jūros ir prisitaikiusi gyventi sausumoje. Šiąvietąmes vadiname Didžiąja Takoskyra. Tačiau ji labiau primena fronto liniją, skiriančią dvi armijas, ir niekas nežino, kuri iš jų nugalės. Arba — nelaimės nė viena, jei tik mums pavyks išvengti bet kurios iš jų pergalės! Atvežtinė, Žemės augmenija kur kas labiau išsivysčiusi, tačiau vietinė — žymiai geriau prisitaikiusi prie sąlygų planetoje. Protarpiais viena jų prasibrauna į antrosios valdas, bet čia, apsiginklavę kastuvais, įsikišame mes — anksčiau, nei augalai suspės kaip reikiant įsišaknyti ne savo teritorijoje.
Kaip keista, galvojo Lorenas, kol jie varėsi dviračius siauručiu tilteliu. Pirmąsyk po nusileidimo Talasoje jaučiuosi iš tikrųjų pakliuvęs į svetimąpasaulį…
Stai šitokie negrabūs medžiai, drambloti paparčiai galėjo tapti žaliava tiems akmens anglies klodams, kurie gerokai vėliau taps vienu iš svarbiausių veiksnių, lėmusių Pramoninę Revoliucįją — kuri įvyko kone paskutinę akimirką, kad dar suskubtų išgelbėti žmonių giminę. Lorenas galėjo nesunkiai įsivaizduoti kokį dinozaurą, kuris, žiūrėk, bet kurią akimirką dar ims išgrumės iš tankių šabakštynų, bet tuoj pat prisiminė, jog tais laikais, kai Žemėje klestėjo šitokie augalai, iki tų milžinų driežų pasirodymo dar buvo likę bene šimtas milijonų metų…
Jie jau buvo vėl besėdąant dviračių, bet Lorenas ūmai suriko:
— Krakanas ir velniai parautų!
— Kas atsitiko?
Lorenas susmuko ant tarsi tyčia jam patiesto storo ir elastingo stangrių samanų kilimo.
— Mėšlungis, — sudejavo pro sukąstus dantis, mėgindamas gniaužyti sutrauktus blauzdos raumenis.
— Leisk man, — tarstelėjo Mirisa kiek susirūpinusi, bet neprarasdama pasitikėjimo savimi.
Maloniai, nors ir ne itin išmaniai masažuojama koja atsipalaidavo, spazmai po truputį atlėgo.
— Ačiū, — po valandėlės ištarė Lorenas. — Man jau kur kas geriau. Bet, prašau, tik nenustok…
— Nejaugi manei, kad liausiuos? — sukuždėjo ji.
Ir pagaliau, takoskyroje tarp dviejų pasaulių, juodu susiliejo į viena.