— Vis dar neįstengiu patikėti, Lorenai, — kraipė galvą Brantas Falkoneris. — Tu niekad, mefctt/neplaukiojai valtimi? Nei laivu?
— Na, lyg ir prisimenu: kadaise, rodos, mažyte gumine valtele yriausi per kažkokią balą. Man tuomet buvo gal kokie penkeri.
— Vadinasi, dabar patirsi tikrą malonumą. Jūra rami — nė bangelės, taigi pavojus, kad skrandis ims lipti per gerklę, negresia. Galbūt mums net pavyks tave įtikinti nerti į gelmę drauge su mumis.
— Na jau ne, ačiū. Vienam kartui man pakaks ir vieno naujo įspūdžio. Be to, jau kadai įsikaliau į galvątaisyklę: kai žmonės dirba, nesipainiok jiems po kojų.
Brantas nesuklydo: Lorenui iš tikrųjų vis labiau patiko plaukti mažyčiu trimaranu, kurį hidroreaktyviniai varikliai beveik be garso stūmė rifo link. Tačiau kai, vos įlipęs į laivelį, išvydo sparčiai tolstančią saugaus ir tvirto kranto liniją, akimirkai jį užvaldęs jausmas labai jau panėšėjo į tikrąpaniką.
Nedaug trūko, kad būtų surengęs jiems tikrą spektaklį ir beviltiškai apsijuokęs; Lorenąišgelbėjo tik tai, kad spėjo suvokti, kokia iš tiesų komiška ši situacija. Jis sukorė penkiasdešimt šviesmečių — patį didžiausią atstumą, kokį kada nors yra tekę įveikti žmogui — ir galiausiai pasiekė šį tašką. O štai dabar šiurpsta dėl niekingų kelių šimtų metrų, skiriančių jį nuo artimiausio kranto!
Vis dėlto nepriimti šio iššūkio jis irgi negalėjo. Atsipalaidavęs Lorenas išsitiesė laivugalyje ir užsižiūrėjo į stovintį prie vairo Falkonerį (iš kur tas baltas randas, skersai kertantis jo pečius? Ak taip, juk pats užsiminė prieš daugelį metų patyręs avariją su mikroskraidykle…). Įdomu, svarstė Lorenas, kokios mintys šiuo metu sukasi laso galvoje?
Sunku buvo patikėti, kad gali egzistuoti bet kokia žmonių visuomenė, tegul ir labai išsilavinusi, labai nerūpestinga, kuri būtų visiškai išsivadavusi iš pavydo bei vienokio ar kitokio seksualinio savininkiškumo. Tiesa, bent jau kol kas, kad ir kaip gaila, Brantui ir nėra dėl ko pavyduliauti.
Lorenas abejojo, ar išvis yra ištaręs Mirisai daugiau nei šimtąžodžių; beveik visada jie tik persimesdavo viena kita fraze, ir tai — dažniausiai jos vyro akivaizdoje. Na, ne visai taip: Talasoje vyro ir žmonos sąvokos pradedamos vartoti tik tada, kai gimsta pirmasis kūdikis. Jeigu tai būna berniukas, motina dažniausiai nors ir ne visada — prisiima vyro pavardę. O jei pirmagimis būna mergaitė, abiem tėvams tenka motinos pavardė — mažų mažiausiai tol, kol gims antrasis, ir paskutinis, vaikas.
Buvo išties labai nedaug tokių dalykų, kurie galėjo pašiurpinti lasus. Vienas jų — žiaurumas, ypač — žiaurus elgesys su vaikais. O kitas — trečias nėštumas šitame pasaulyje, kuriame visas sausumos plotas siekia vos dvidešimt tūkstančių kvadratinių kilometrų.
Kūdikių mirtingumas buvo toks menkas, kad, norint išlaikyti stabilų gyventojų skaičių, visiškai pakakdavo retkarčiais gimstančių dvynukų ar trynukų. Tiesa, kadaise buvo vienas plačiai pagarsėjęs ir iki šiol neužmirštas atvejis — vienas vienintelis per visąTalasos istoriją— kai šeima sulaukė, nežinia, palaiminimo ar prakeikimo — dviejų penketukų. Vargu bau dėl to galima kaltinti vargšę motiną, tačiau jos atminimą gaubė tokia pat absoliutaus, neįtikėtino ištvirkimo aura, kokia kadaise Žemėje supo Lukrecijos Bordžijos, Mesalinos ar Faustinos vardus.
Teks suktis labai, labai atsargiai, tarė sau Lorenas. Jam jau nebuvo paslaptis, kad Mirisąjis irgi traukia. Tai aiškiai bylojo jos veido išraiška, balso intonacija. Buvo ir dar rimtesnių įrodymų: retsykiais ji lyg netyčia užkliudydavo jį ranka ar praeidama brūkštelėdavo kūnu — ir tokie prisilietimai užtrukdavo vos vos ilgėliau nei neišvengiamai būtina.
Jie abu žinojo, kad anksčiau ar vėliau tai turi įvykti. Žinojo ir Brantas — ar bent jau Lorenas tuo nėmaž neabejojo. Ir vis dėlto, nepaisant abiejų jaučiamos įtampos, kol kas vyrai bendravo pakankamai draugiškai.
Prislopintas variklių pulsavimas visai nutilo; dar šiek tiek slystelėjusi vandens paviršiumi, valtis sustojo netoli didelio skaidraus, švelniai siūbuojančio plūduro.
— O štai ir mūsų elektros energijos atsargų saugykla, — paaiškino Brantas. — Mums visiškai užtenka kelių šimtų vatų, tad puikiausiai išsiverčiame su saulės baterijos elementais. Tuo ir pranašesnės mūsų beveik gėlavandenės jūros. Žemėje tai niekaip nebūtų įmanoma. Jūsų vandenynai pernelyg druskingi — surytų begalę kilovatų.
— Ar tikrai nepersigalvosi, dėde? — išsišiepė Kumaras. Lorenas papurtė galvą. Iš pat pradžių jis gerokai suglumo,
bet dabar jau apsiprato, kad jį, kaip ir visus kitus vyresniuosius, jauni lasai tituluoja dėde. Netikėtai paaiškėjo, kad visai malonu nei iš šio, nei iš to staiga įgyti dešimtis dukterėčių bei sūnėnų.
— Ne, ačiū. Verčiau liksiu čia ir žiūrėsiu pro povandeninį langą — dėl viso pikto, jei kartais jus sužiaumotų rykliai.
— Ak, rykliai… — ilgesingai atsiduso Kumaras. — Nuostabūs, nuostabūs gyvūnai! Būtų išties puiku, jei čia turėtume bent vieną kitą. Tada ir nardyti būtų žymiai smagiau.
Lorenas su techniko susidomėjimu stebėjo, kaip Brantas ir Kumaras tvarko įrangą. Palyginus su visa amunicija, kuriątenka tempti ant kupros atvirame kosmose, narų apranga atrodė stulbinančiai paprasta — o suslėgto oro talpykla buvo toks mažytis žaisliukas, kad nesunkiai galėjo tilpti delne.
— Tai bent deguonies talpykla, — pratarė jis. — Nė manyt nepamanyčiau, kad jos užtenka ilgiau nei porai minučių.
Brantas ir Kumaras nudelbė jį priekaištingais žvilgsniais.
— Deguonis! — purkštelėjo Brantas. — Deguonis dvidešimties metrų gylyje — mirtini nuodai. Šitas butelaitis pripildytas oro, be to, tai atsarga, skirta nelaimės atvejui — jos užtenka penkiolikai minučių.
Jis dūrė pirštu į kažkokį darinį, primenantį žiaunas, įtaisytą kuprinėje, kuriąKumaras jau buvo spėjęs užsiversti ant pečių.
— Jūros vandenyje išsiskaidžiusio deguonies yra į valias, tereikia sugebėti jį išgauti. Bet tam būtina energija, taigi, privalai neštis maitinimo baterijąsiurbliams bei filtrams. Apsirūpinęs šita įranga, jei panorėčiau, galėčiau tūnoti po vandeniu kad ir ištisą savaitę.
Jis patapšnojo miniatiūrinio kompiuterio displėjų, žalsvai švytintį ant kairiojo riešo.
— Štai šis daikčiukas suteikia man visąbūtinąinformaciją: nurodo gylį, maitinimo baterijos būklę, išnėrimo laiką, sustojimus slėgio sumažinimui…
Lorenas ryžosi prasižioti dar vienam kvailam klausimui.
— O kodėl tu dėvi apsauginę kaukę, kai Kumaras tuo tarpu ne?
— Aš irgi su kauke, — Kumaras išsišiepė. — Tik pažiūrėk atidžiau.
— A… taip, matau. Labai sumanu.
— Užtat nepatogu, — atsiliepė Brantas. — Nebent kone apsigyventum vandenyje — štai kaip Kumaras. Sykį išbandžiau kontaktinius lęšius ir aš, bet jie man graužia akis. Tad verčiau dėvėsiu seną gerą apsauginę kaukę — kur kas mažiau vargo. Na kaip, pasiruošęs?
— Pasiruošęs, škiperi.
Abu vienu metu persirito vienas — per kairįjį, kitas — per dešinįjį bortą; judesiai buvo suderinti taip tiksliai, kad valtis beveik nė nesusiūbavo. Per storą stiklo plokštę, įtaisytą dugne valties pirmagalyje, Lorenas stebėjo, kaip tuodu be jokių pastangų slysta žemyn, prie povandeninių uolų. Jis žinojo, kad rifąnuo paviršiaus skiria geri dvidešimt metrų, tačiau žiūrint iš valties uolos atrodė žymiai arčiau.
Įrankiai bei vielos ritiniai jau buvo nugramzdinti ten anksčiau, tad abu narai nedelsdami kibo taisyti sutraukytus tinklus. Protarpiais jie persimesdavo vienu kitu paslaptingu skiemeniu, bet daugiausiai triūsė išvis tylėdami. Abu puikiai išmanė savo darbą — ir taip pat puikiai pažinojo vienas kitą, tad kalbėtis jiems nė nereikėjo.
Lorenui laikas bėgo greitai; jis jautėsi žvelgiąs į visiškai naująpasaulį, kaip iš tikrųjų ir buvo. Nors buvo matęs begales filmuotos medžiagos iš Žemės vandenynų gelmių, vis dėlto čia beveik visos apačioje judančios gyvybės formos buvo jam nepažįstamos. Jis pastebėjo kažkokių sūkuriuojančių diskų ir pulsuojančių drebutienos krešulių, banguojančių kilimų ir spiralių, susisukusių tarsi kamščiatraukis — tačiau tokių padarų, kuriuos, pasitel kus vaizduotę, bent iš mandagumo galėtum pavadinti žuvimis, beveik išvis nepasitaikė. Tik vieną vienintelį kartą akies kraštu užkliudė greitai judančią aptakią torpedą, kurią lyg ir atpažino. Jei tik nesuklydo, ji, kaip ir jis pats, irgi buvo tremtinė iš Žemės. Lorenas jau manė, kad Brantas ir Kumaras visiškai jį užmiršo, tad net krūptelėjo, išgirdęs balsąpovandeninio interkomo ryšiu.
— Išneriame. Po dvidešimties minučių būsime pas tave. Viskas gerai?
— Viskas puiku, — atsakė Lorenas. — Ar toji visai neseniai praplaukusi žuvis — tikrai iš Žemės?
— Nepastebėjau jokios žuvies.
— Dėdė neapsiriko, Brantai — prieš penketą minučių praplaukė gerų dvidešimties kilogramų upėtakis mutantas. Išbaidei jį savo elektriniu suvirinimo lanku.
Jie jau atitrūko nuo jūros dugno ir palengva kilo aukštyn palei liauną inkaro grandinę. Kai iki paviršiaus liko kokie penki metrai, narai sustojo.
— Pati nuobodžiausia kiekvieno panėrimo dalis, — pareiškė Brantas. — Teks palūkėti čia penkiolika minučių. Prašau, nustatyk antrąjį kanalą… ačiū. Tik gal ne taip garsiai…
Muziką, skirtąprasklaidyti dekompresijos nuobodulį, parinko veikiausiai Kumaras; nervingas, trūkčiojantis ritmas visiškai nederėjo su povandeninės scenos ramybe. Lorenas iš visos širdies džiaugėsi, kad mirkti ten nereikia jam pačiam; ne mažiau apsidžiaugė ir išjungdamas muziką — tą pat akimirką, kai abu narai vėl pajudėjo aukštyn.
— Sįryt visai neblogai padirbėjome, — pareiškė Brantas, vos įsiropštęs į valtį. — Įtampa normali, srovė teka tvarkingai. Galime ramiai sukti namolio.
Lorenas padėjo jiems išsipakuoti iš kostiumų — nors, dėl patirties stokos, ir labai negrabiai, bet Brantas ir Kumaras su dėkingumu priėmė jo pagalbą. Abu narai buvo pavargę ir sušalę, bet greitai atsigavo, išmaukę po kelis puodelius karšto, saldaus skysčio, kurį lasai vadino „arbata”, nors jis niekuo nepriminė jokio taip pat vadinamo Žemės gėrimo.
Kumaras užvedė variklį ir stojo prie vairo, o Brantas tuo tarpu ėmė raustis įrangos, sumestos valties dugne, krūvoje, kol galiausiai iškapstė nedidelę, ryškiai nudažytą dėžutę. — Ne, ačiū, — atsisakė Lorenas, kai Brantas pasiūlė jam silpno narkotiko piliulę. — Nenorėčiau įjunkti į kokius nors vietinius džiaugsmus, nuo kurių paskui sunku būtų atprasti.
Jis pasigailėjo ištaręs šiąfrazę tąpat akimirksnį, kai ji nusprūdo nuo liežuvio; ar tik nebus jos pakišęs koks nors užgaidžios pasąmonės impulsas — o gal gnybtelėjęs kaltės jausmas? Tačiau Brantas, regis, jokios potekstės nepastebėjo — ramiai išsitiesė aukštielninkas, sunėrė rankas po galva ir užsižiūrėjo į giedrą, be menkiausio debesėlio dangų.
— Dienos metu galima pamatyti „Magelaną”, — paskubomis išbėrė Lorenas, norėdatmas kuo greičiau pakeisti temą. — Tik reikia tiksliai žinoti, kur žiūrėti. Vis dėlto aš pats niekad nebandžiau jo ieškoti.
— O Mirisa žvalgosi į jį, ir net gana dažnai, — įsikišo Kumaras. — Ir net mane išmokė. Tereikia paskambinti į Astronomijos centrą, paklausti, kokiame tiksliai taške laivas yra, o tada išeiti į lauką ir atsigulti ant nugaros. Jis atrodo kaip ryški žvaigždė tiesiai virš galvos ir atrodo, kad visiškai nejuda iš vietos. Bet jeigu vos akimirkai nukreipsi žvilgsnį, paskui nebegalėsi jo surasti.
Netikėtai Kumaras pristabdė variklį, kelias minutes dar slydo pirmyn mažiausiu galingumu, o paskui ir visai sustabdė valtį. Lorenas apsidairė, norėdamas perprasti, kur jie atsidūrė, ir gerokai nustebo išvydęs, kad nuo Tarnos juos skiria jau geras kilometras. Čia pat vandenyje sūpavosi dar vienas plūduras su didele raide P ir plazdančia raudona vėliavėle.
— Kodėl sustojome? — paklausė Lorenas.
Kumaras sukikeno ir kliūstelėjo už borto nedidelio kibirėlio turinį. Laimė, iki pat šiol kubiliukas buvo sandariai uždengtas tiršta pliurė jame įtartinai priminė kraują, tik dvokė kur kas baisiau. Lorenas pasistengė atsitraukti tiek, kiek buvo įmanoma ankštoje valtyje.
— Norime prisišaukti vienąsenąbičiulę, — labai tyliai paaiškino Brantas. — Dabar sėdėk ir nebruzdėk, ir nekelk triukšmo. Ji mažumą nervinga.
Ji?— nepatikėjo savo ausimis Lorenas. Kas čia dedasi?
Geras penkias minutes nieko neįvyko; Lorenas nė už kąnebūtų patikėjęs, kad Kumaras sugebės šitaip ilgai pratūnoti nekrustelėdamas. Paskui už kelių metrų nuo valties jis pastebėjo tamsią išlenktą juostą — visai arti, po pat vandens paviršiumi. Slysdamas ja žvilgsniu Lorenas įsitikino, jog tai žiedas, apjuosęs juos uždaru ratu.
Maždaug tuo pat metu jis suvokė ir dar kai ką: Brantas su Kumaru nė žiūrėt nežiūri į reiškinį vandenyje — juodu stebiyj. Vadinasi, paruošė man kažkokią staigmeną, tarė sau Lorenas, nagi, žiūrėsime, kas čia bus.
Nors, rodos, nusiteikė viskam, kas blogiausia, vis dėlto Lorenui prireikė nemaža valios pastangų, kad užgniaužtų siaubo riksmą, kai iš jūros išniro galažin kas, iš pažiūros primenantis blizgančios — ne,pūvančios— rausvos mėsos sieną. Srūdama vandens čiurkšlėmis, siena iškilo daugmaž sulig puse žmogaus ūgio, suformuodama aplink juos neperžengiamąbarjerą. O kas užvis baisiausia, visas viršutinis jos paviršius rangėsi nesuskaičiuojamų, ryškiai raudonų bei mėlynų gyvačių knibždėlynu.
Atrodė, kad iš gelmių išniro milžiniška, čiuptuvais apsikaišiusi burna, kuri štai jau taikosi juos praryti…
Vis dėlto pavojus jiems lyg ir negrėsė — tai labai jau aiškiai bylojo abiejų čiabuvių veido išraiška.
— Po šimts velnių… tai yra Krakanų… kas gi čia? — sušnibždėjo Loranas, iš paskutiniųjų tvardydamasis, kad nevirpėtų balsas.
— O tu sureagavai iš tiesų šauniai, — susižavėjęs pareiškė Brantas. — Kai kurie kiti tučtuojau neria slėptis į valties dugną. Čia juk Polė — nuo žodžio „polipas”. Gražutė Polė. Kolonijinis bestuburis — milijardai tarpusavyje susijusių ir prisitaikiusių ląstelių. Žemėje kadaise gyveno labai panašūs padarai, tik nemanau, kad užaugdavo šitokie dideli.
— Tokie — tikrai ne, — paskubomis išbėrė Lorenas. — Vis dėlto norėčiau paklausti… o kaip mes iš čia išsikrapštysime?
Brantas linktelėjo Kumarui, kuris čia pat įjungė variklį visu pajėgumu. Stulbinančiu šitokiam milžinui greičiu dar kątik juos supusi gyvoji siena nugrimzdo atgal į gelmę, palikdama paviršiuje tik riebalais žvilgantį raibulį.
— Ją išgąsdino vibracija, — paaiškino Brantas. — Pasižiūrėk pro valties dugno langą — pamatysi tą padarą visą.
Tiesiog po jais įjūros dugnągrimzdo kažkas panašaus į dešimties metrų storumo medžio kamieną. Tik dabar Lorenas suprato, kad paviršiuje jo matytos knibždančios „gyvatės” — iš tiesų ne kas kita kaip liauni čiuptuvėliai; dabar, atsidūrę gimtoje aplinkoje, jie vėl siūbavo tarytum visiškai besvoriai, ieškodami gelmėje ko nors, tinkamo maistui.
— Tai bent pabaisa! — kvėptelėjo Lorenas, galų gale atsipalaiduodamas po nebežinia kiek įtampos minučių. Jį užliejo šilta pasididžiavimo — netgi kone pakylėjimo — banga. Jis suprato išlaikęs dar vieną išbandymą — pelnęs palankią Branto ir Kumaro nuomonę, už kąjautėsi nuoširdžiai dėkingas.
— Nejaugi tasai padaras…nepavojingasl— paklausė jis.
— Savaime aišku, pavojingas — kam kitam būtume įtaisę perspėjantį plūdurą?
— Tiesą sakant, man niežėtų nagai jį pribaigti.
— Kodėl? — paklausė gerokai priblokštas Brantas. — Kuo jis tau užkliuvo?
— Na… šitokio dydžio išpera, reikia manyti, suryja labai daug žuvies.
— Taip, bet jis ryja tik vietinius, Talasos jūrų gyvius — o ne žuvis, kurios tinka maistuimums.Beje, kaip tik jis pakišo mums vieną įdomią mintį. Ilgąlaikąniekaip negalėjome suprasti, kaip jis sugeba priversti žuvis, netgi pačias kvailiausias, plaukti tiesiog jam į ryklę. Galų gale išsiaiškinome, kad jis išskiria tam tikrą cheminę medžiagą, kuri ir privilioja jam aukų. Tada ir susimąstėme apie elektrinius spąstus. Ak tiesa, būčiau ir užmiršęs…
Brantas ištiesė ranką prie ryšio aparato.
— Tarna Trys kviečia TarnąAutomatinį atsakiklį; kalba Brantas. Tinklą sutaisėme. Viskas funkcionuoja normaliai. Atsakymas nebūtinas. Pranešimo pabaiga.
Vis dėlto atsakymo jie sulaukė — ir tuojau pat, kas gerokai nustebino visus tris. Kalbėjo gerai pažįstamas balsas:
— Sveiki, Brantai, daktare Lorensonai. Džiugi žinia. Tačiau ir aš turiu jums įdomių naujienų. Norite tuoj pat jas ir išgirsti?
— Žinoma, mere, — atsakė Brantas; abu vyrai persimetė susidomėjimo kupinais žvilgsniais. — Įdėmiai klausomės.
— Centrinis Archyvas iškapstė stulbinančių dalykų. Pasirodo, tai, kas įvyko dabar, kartą jau buvo įvykę ir anksčiau. Prieš du šimtus penkiasdešimt metų netoli Šiaurinės salos jau buvo mėginta sukurti dirbtinį rifą, įelektrinant nuosėdas — šis būdas kadaise neblogai praversdavo Žemėje. Tačiau vos po kelių savaičių po vandeniu nutiesti lynai pradėjo trūkinėti, ne šiaip trūkinėti kai kurie buvopavogti.Niekas net nebandė aiškintis, kas iš tik rųjų atsitiko, nes eksperimentas šiaip ar taip visiškai nepavyko. Vandenyje tiesiog per mažai mineralų, kad vertėtų prasidėti su nuosėdomis. Tad štai — ko gero, Tausotojus būsi apkaltinęs be reikalo. Anais laikais dar nė kvapo nebuvo jokių Tausotojų.
Branto veide atsispindėjo tiek įvairiausių apstulbimo laipsnių, kad Lorenas prapliupo kvatoti.
— O tu dar bandei apstulbinti mane! — pasišaipė jis. — Kągi, pripažįstu: išties įrodei, kad jūroje esama tokių padarų, kokių aš negalėjau net įsivaizduoti.
Bet dabar pradeda atrodyti, jog yra ir tokių dalykų, kurių nė sapnuot nesapnavai irtu.