Visą Kumaro Leonido gyvenimą — ištisus aštuoniolika metų — temdė viena vienintelė tragedįja: iki trokštamo ūgio jam visuomet trūko kokių dešimties centimetrų. Nieko nuostabaus, kad jį slapčia pravardžiuodavo „Mažuoju Liūtu” — tiesa, niekas nedrįsdavo šitaip pavadinti jo į akis.
Siekdamas kompensuoti ūgio trūkumą, Kumaras be paliovos plūkėsi, stengdamasis ištobulinti jeigu ne aukštį, tai ilgįbei plotį. Mirisa ne kartą bandė bartis — suirzusi, bet vis vien su šypsena: „Kumarai, jei smegenų lavinimui tu skirtum tiek pat laiko, kiek sugaišti treniruodamas kūną, jau dabar būtum neprilygstamas Talasos proto bokštas.” Tačiau kai ko ji niekada jam nesakė nelabai tenorėjo prisipažinti net pačiai sau, kad, stebint kasrytinę jo mankštą, krūtinėje jai neretai sukyla toli gražu ne seseriški jausmai, o drauge gnybteli ir šioks toks pavydas visiems tiems gerbėjams, kurie susirinkdavo paspoksoti. Dauguma jų būdavo maždaug paties Kumaro amžiaus. Ir, nors pavyduolių skleidžiami gandai, neva Kumaras jau spėjęs pasimylėti su visomis Tarnos mergaitėmis ir gera puse vaikinų, buvo smarkiai perdėti, visgi tiesos grūdas juose slypėjo — ir nemenkas.
Vis dėlto, nors Kumarą nuo sesers ir skyrė neįveikiama intelektualinė praraja, nebuvo jis ir koks beviltiškai bukas raumenų kalnas. Jeigu rimtai kuo nors susidomėdavo, vaikinas nenurimdavo tol, kol neišsiaiškindavo visko iki panagių, kad ir kaip ilgai tai truktų. Jau dabar jis buvo puikus jūrininkas, be to, retsykiais pagalbon pasitelkdamas Brantą, bene antrus metus rentė elegantiškąkajaką. Laivelio korpusas buvo jau baigtas, bet meistrauti viršaus Kumaras dar net nepradėjo.
Kada nors ateis tokia diena, saikstėsi vaikinas, kai jis paleisiąs kajaką į vandenį, ir tada pasprings visi tie pašaipūnai, kurie dabar iš jo juokiasi. O tuo tarpu frazė „Kumaro kajakas” tvirtai įsišaknijo vietinių žodyne — ji reiškė bet kokį nebaigtą darbą, o tokių Tarnos apylinkėse buvo anaiptol nemažai.
Be polinkio amžiais viską vilkinti bei gaišuoti, kas būdinga daugumai lasų, Kumarui nebuvo svetimos ir kai kurios kitos ydos: jis buvo užkietėjęs nuotykiautojas, be to, neatsispirdavo pagundai iškrėsti kokį nelabai gražų pokštą, kartais — netgi pavojingą. Visų aplinkinių manymu, per šitokius juokus vaikinas anksčiau ar vėliau galėjo įklampoti į rimtąbėdą.
Tačiau niršti net dėl pačių bjauriausių jo išdaigų buvo stačiai neįmanoma, mat Kumaras krėsdavo jas be lašelio pykčio. Jis buvo absoliučiai atviras, kone skaidrus; niekas negalėjo net įsivaiz duoti jį meluojantį. Kaip tik už tai visi už daug ką galėdavo jam atleisti, kas dažniausiai ir nutikdavo.
Svečių iš Žemės apsilankymas, savaime aišku, tapo labiausiai jaudinančiu įvykiu jo gyvenime. Vaikinąpakerėjo jų įranga, jų atsigabenti garso, vaizdo bei jutiminiai įrašai, jų pasakojamos istorijos — trumpiau tariant viskas, kas siejosi su jais. O kadangi dažniau nei bet kurį kitą jis matydavo Loreną, tad nenuostabu, jog prie jo ir prisirišo.
Savo ruožtu Lorenas toli gražu neliko sužavėtas tokiu įvykių posūkiu. Jei kas nors ir gali būti dar blogiau už nepageidaujamą partnerį, tai tik tradicinis kliuvinys — tarsi lapas prilipęs įkyrus mažasis broliukas.