Siuntėjas: kapitonas
Gavėjas: visi įgulos nariai
LAIKOMATAVIMAS
Kadangi dėl laiko matavimo jau kilo aibės niekam nereikalingų nesusipratimų, norėčiau aiškiai įvardyti kai kurias nuostatas šia tema:
1. Visi laivo įrašai bei tvarkaraščiai ir toliau iki pat kelionės pabaigos bus registruojami Žemės laiku — pataisos įvedamos atsižvelgiant į reliatyvumo efektus. Visi laivo laikrodžiai bei laiko matavimo sistemos ir toliau veiks Žemės laiku.
2. Patogumo dėlei planetoje išsilaipinusi įgula prireikus naudosis Talasos laiku (TL), bet įrašuose įvykius fiksuos Žemės laiku (ŽL), skliaustuose nurodydami ir TL.
3. Primenu, kad:
Vidutinė Talasos paros trukmė yra 29,4325 Žemės valandos.
Talasos žvaigždinius metus sudaro 313,1561 Talasos dienos. Metai skirstomi į vienuolika mėnesių po dvidešimt aštuonias dienas. Sausis iš vietinio kalendoriaus išnyko, o tos penkios dienos, kurių trūksta iki viso skaičiaus — 313, priskaičiuojamos iš karto po paskutinės, dvidešimt aštuntosios gruodžio dienos. Per šešerius metus susidaro viena papildoma diena, tad kas šešti metai būna keliamieji, trunkantys 314 dienų, bet mums būnant čia, jų nepasitaikys.
4. Kadangi Talasos diena trunka 22 % ilgiau nei Žemės, o dienų skaičius metuose — 14 % mažesnis, Talasos metai trukme viršija žemiškuosius tik maždaug penkiais procentais. Kaip patys puikiai žinote, dėl to mums gana patogu orientuotis gimimo datose. Chronologinis žmogaus amžius daugmaž sutampa matuojant ir Žemės, ir Talasos metais. Dvidešimtmetis talasietis bus pragyvenęs maždaug tiek pat, kiek dvidešimt vienerių metų Žemės žmogus. Laikąlasai skaičiuoja nuo Pirmojo Nusileidimo — jų kalendoriaus pirmieji metai sutampa su 3109 Žemės metais. Dabar čia — 718ieji TL, kitaip sakant, nuo Pirmojo Nusileidimo praslinko 754 Žemės metai.
5. Ir pagaliau — dėl to galime tik džiaugtis — Talasoje tėra viena vienintelė mums svarbi laiko juosta.
Sirdaras Bėjus (kapitonas) 3863.02.27 21:30 ŽL 718.00.02 15:00 TL
— Kas galėtų pamanyti, kad tokie paprasti dalykai iš tiesų šitokie sudėtingi! — nusijuokė Mirisa, peržiūrėjusi spausdintą lapelį, prismeigtą Terra Novos skelbimų lentoje. — Ar tik šitai nebus viena garsiųjų Bėrkūnijų? O koks iš tiesų žmogus tasai jūsų kapitonas? Man iki šiol taip ir nepasitaikė proga persimesti su juo bent pora žodžių.
— Jis — ne iš tų, kuriuos lengva perprasti, — atsakė Mozė Kaldoras. — Kažin, ar pats esu kalbėjęs su juo akis į akį daugiau nei kokį tuziną kartų. Be to, jis — vienintelis žmogus laive, į kurį kiti kreipiasi „pone” —visada.Na, gal nebent kapitono padėjėjas Malina — ne, ir tai tik tada, kai juodu lieka vienu du… Beje, šito skelbimo nieku gyvu negalima vadinti tikra Bėrkūnija — pernelyg specialus pranešimas. Spėju, kad jį iš tikrųjų bus sukurpusios mokslo darbuotoja Varlej ir sekretorė LeRoi. Kapitonas Bėjus puikiai išmano inžinerijos principus — kur kas geriau nei aš — bet pirmų pirmiausia jis — administratorius. O kartais, kai prispaudžia būtinybė, tampa ir vyriausiosios vadovybės įsikūnijimu.
— Aš negalėčiau ištverti šitokios atsakomybės.
— Tai toks darbas, kurį kas nors būtinai turi nudirbti. Kasdie nes problemas dažniausiai galima išspręsti pasitarus su vyresniaisiais įvairių sričių bendradarbiais ar pasiknaisiojus kompiuterio duomenų bankuose. Bet pasitaiko ir tokių atvejų, kai sprendimąprivalo priimti vienas asmuo — toks, kuriam pakanka galios priversti visus kitus su juo sutikti. Štai tam ir reikalingas kapitonas. Kokia nors vadovybės taryba laivui vadovauti negali — bent jau ne visada.
— Manding, kaip tik tokia yra valdžios sistema ir Talasoje. Ar galite įsivaizduoti mūsiškį prezidentą Faradainąko norskapitonu?
— Iš tiesų nuostabūs persikai, — mandagiai pareiškė Kaldoras, imdamas dar vieną vaisių, nors ir puikiai suprato, kad jie skirti Lorenui. — Vis dėlto jums labai pasisekė: per ištisus septynis šimtus metų — nė vienos rimtesnės krizės! Ar tik ne vienas jūsiškiųkažkuriądienąpasakė: „Talasa neturi istorijos — tiktai statistiką”?
— Kąjūs kalbate! Nejaugi pamiršote Krakano išsiveržimą?
— Tai buvo stichinė nelaimė — ir iš esmės netgi be katastrofiškų padarinių. O aš turėjau omeny, na, politines krizes: visuomenės neramumus ir panašius reiškinius.
— Už tai mes turėtume dėkoti Žemei. Iš jūsų mes perėmėme Džefersono Trečiąją Konstituciją — kažkas išvadino ją utopija, sutalpinta dviejuose megabaituose — ir ji veikia čia stebėtinai sėkmingai. Programos nekeičiame štai jau trys šimtai metų. Iki pat šiol tebegalioja Šeštoji Pataisa.
— Ir lai galioja dar antra tiek! — karštai šūktelėjo Kaldoras. Baisu net pagalvoti, kad, jeigu jums teks priimti septintąją, atsakomybė už tai kristų ant mūsų galvų.
— Net jeigu iš tikrųjų taip atsitiks, pataisos variantas pirmiausia bus visapusiškai patikrintas Archyvų duomenų bankuose. Sakykite, kada dar kartą mus aplankysite? Norėčiau parodyti jums begalę dalykų.
— Ir vis vien dar ne tiek daug, kiek norėčiau pamatyti pats. Reikia manyti, čia esama labai daug ko, kuo mes galėtume pasinaudoti Sagane Du, nors tas pasaulis ir smarkiai skiriasi nuo jūsiškio. — Ir, švelniai tariant, toli gražu ne toks patrauklus, pridūrėjismintyse.
Kol juodu kalbėjosi, į svečių kambarį tyliai įslinko Lorenas; akivaizdu: jis traukė iš sporto salės į dušą. Mūvėjo tik trumputė les sportines kelnaites, užsimetęs ant nuogų pečių, nešėsi rankšluostį. Išvydus jįtokį, Mirisai pakirto kojas.
— Kaip kažin ką, vėl būsi nušlavęs visus iš eilės, — tarstelėjo jam Kaldoras. — Nejaugi tau dar nelenda per gerklę?
Lorenas kreivai šyptelėjo.
— Kai kuriems jauniesiems lasams sekasi visai neblogai, jie daro pažangą. Vienas štai ką tik atėmė iš manęs tris taškus. Tiesa, aš, savaime aišku, žaidžiau kaire ranka.
— Jei jis iki pat šiol nepasigyrė tau pats, kuo labai sunku patikėti, — Kaldoras grįžtelėjo į Mirisą, — teks pasakyti man: Lorenas kadaise buvo stalo teniso Žemės čempionas.
— Na jau, nepersūdyk, Moze. Buvau viso labo gal koks penktas, o ir žaidėjų lygis į pabaigą smarkiai smuko. Bet kuris trečiojo tūkstantmečio Kinijos tenisininkas būtų sutrynęs mane į miltus.
— Tikriausiai tau nešovė į galvą mintis pamokyti žaisti ir Brantą? — šelmiškai mirktelėjo Kaldoras. — Būtų įdomu.
Stojo neilga tyla. Paskui Lorenas atsakė — ne be pasitenkinimo savimi, bet trumpai ir aiškiai:
— Būtų nesąžininga.
— Beje, — įsiterpė Mirisa. — Brantas norėtų kai ką parodytitau.
— Štai kaip?
— Sakei, kad niekad nesi plaukiojęs valtimi.
— Tikrai nesu.
— Tuomet perduodu tau kvietimą: rytoj, pusę devynių ryto, nueik į trečiąjąprieplauką, ten susitiksi su Brantu ir Kumaru.
Lorenas atsigręžė į Kaldorą.
— Kaip manai, ar galėsiu tokiame žygyje jaustis saugiai? apsimestinai rimtai paklausė. — Juk aš nemoku plaukti.
— Tavim dėtas, nesukčiau sau galvos, — paslaugiai atsakė Kaldoras. — Jeigu jie numatė tau kelionę tik į vienąpusę, koks skirtumas, moki tu plaukti ar ne.