— Tai mažas vaikas, vadinamas kūdikiu, — paaiškino Mirisa. Nepaisant dabartinės išvaizdos, vienągražiądienąjis užaugs visiškai normaliu žmogumi.
Ji šypsojosi, tačiau akys sudrėko. Išvydęs kūdikį, Lorenas buvo pakerėtas, ir Mirisai tik dabar dingtelėjo, kad mažyčiame Tarnos kaimelyje vaikų tikriausiai daugiau nei buvo visoje Žemės planetoje tais paskutiniaisiais dešimtmečiais, kai gimstamumo lygis smuko beveik iki nulio.
— Ar tasai padarėlis… tavo? — tyliai paklausė Lorenas.
— Visų pirma, tai anaiptol ne padarėlis, o vaikas, berniukas. Branto sūnėnas, Lesteris — mes prižiūrime jį, kol jo tėvai svečiuojasi Šiaurinėje saloje.
— Koks gražus. Ar galima paimti jį ant rankų? Lyg tyčia tą pat akimirką Lesteris pratrūko klykti.
— Kažin, ar tai geras sumanymas, — nusijuokė Mirisa ir stvėrusi vaiką į glėbį nuskubėjo artimiausios vonios link. — Jau išmokau atpažinti jo signalus. Kol laukiame kitų svečių, verčiau apsidairyk drauge su Brantu ir Kumaru.
Lasai nepaprastai mėgo pobūvius ir nepraleisdavo nė menkiausios progos juos rengti. O „Magelano” atvykimas buvo tiesiog neįtikėtina proga — antros tokios nepasitaikys per visą gyvenimą, kąten, per daugelio kartų gyvenimą. Jeigu svečiams apsisuktų galvos taip, kad jie ryžtųsi priimti kiekvieną gaunamą kvietimą, tuomet ištaikytų nebent vienąkitą valandėlę nusnausti, o visąkitą laikątik ir slampinėtų iš vieno oficialaus ar neoficialaus priėmimo į kitą. Neapsikentęs kapitonas Bėjus suskubo paskelbti vieną savųjų kad ir nedažnų, bet itin griežtų įsakų — „Bėjaus perkūnijų” ar paprasčiausiai „Bėrkūnijų”, kaip kad juos kandžiai praminė kažkoks aštrialiežuvis — apribojančių įgulos pasilinksminimus iki vieno vakarėlio per penkias dienas. Vis dėlto buvo ir tokių, kurie, savo kailiu patyrę, kiek prireikia laiko, norint atsigauti nuo lasų vaišingumo, manė, kad šis apribojimas — dar gerokai per švelnus.
Leonidų būstas, kuriame šiuo metu gyveno Mirisa, Kumaras ir Brantas, buvo didelis žiedo formos pastatas — tai buvo jau šeštos tos pačios šeimos kartos namai. Vienaaukštis — Tarnoje dviaukščių ar dar aukštesnių namų išvis beveik niekas nestatė — pastatas supo žole apaugusį, maždaug trisdešimties metrų skersmens vidinį kiemelį. Pačiame jo centre tyvuliavo nedidelis tvenkinys — netgi su mažyliuke sala viduryje, į kurią vedė išmoningai suręstas medinis tiltelis. O saloje augo vieniša palmė, tiesa, gana nugeibusi.
— Medį tenka nuolat persodinti, — lyg ir atsiprašydamas paaiškino Brantas. — Kai kurie Žemės augalai čia tiesiog klesti, o kiti vysta, nors tu ką, nepadeda ir cheminės trąšos, kad ir kiek jų naudotume. Su ta pačia problema susidūrėme ir pabandę užveisti žuvis. Žinoma, gėlavandenių žuvų fermos laikosi kuo puikiausiai, bet joms mes neturime pakankamai vietos. Tiesiog neviltis ima pagalvojus, kad vandenynai suteiktų mums milijonus kartų daugiau vietos, jei tik sugebėtume jais pasinaudoti.
Loreno asmenine nuomone, užsivedęs kalbėti apie jūrą, Brantas Falkoneris virsdavo tikru nuoboda. Kita vertus, teko pripažinti, kad Brantas — kur kas saugesnis pašnekovas nei Mirisa, kuri štai jau susitvarkė su Lesteriu ir dabar sveikinosi su ką tik atvykusiais kitais svečiais.
Ar galėjau kada bent miglotai nujausti, klausė savęs Lorenas, kad įklimpsiu į tokią padėtį? Tiesa, jis jau ne kartą buvo įsimylėjęs, tačiau visi prisiminimai, netgi vardai, išskydo ir susiliejo palaimingoje užmarštyje — tuo pasirūpino ištrynimo programa, kuria pasinaudoti teko jiems visiems, dar prieš amžiams išvykstant iš Saulės sistemos. Lorenas net nebandė gaivinti praeities vaizdinių; kuriems galams kankinti save prisiminimais iš tų laikų, kurie negrįžtamai nugarmėjo į nebūtį?
Netgi Kitani veidas jo sąmonėje gerokai išbluko, nors jis matė ją vos prieš savaitę — miegančiąhibernacinėje kameroje. Kitani buvo dalis tos ateities, kurią juodu ketino kurti drauge — bet kurios galėjo niekad ir nesulaukti. Savo ruožtu Mirisa buvo čia ir dabar, kupina gyvybės ir juoko, nesukaustyta pusę tūkstantmečio trunkančio miego. Jos dėka jis vėl pasijuto gyvas ir vientisas, vėl pažino džiaugsmą suvokęs, kad Paskutiniųjų Dienų įtampa ir išsekimas vis dėlto nepagrobė iš jo jaunystės.
Kaskart, vos susidūręs su Mirisa, Lorenas pajusdavo tvinksnį, bylojantį, kad jis — vėl vyras; jis puikiai suvokė, kad tol, kol ne ras būdo atpalaiduoti pulsuojančiąįtampą, niekur negalės rasti ramybės — tai jam netgi trukdė efektyviai atlikti pareigas. Pasitaikydavo, kad Mangrovių įlankos žemėlapį ar jūros srovių diagramas staiga užklodavo Mirisos veidas — Lorenui tekdavo skubiai nuspausti „PAUZĖS” klavišą, ir tik po geros valandėlės jis atitokęs įstengdavo pratęsti pokalbį su kompiuteriu. Jam neretai tekdavo praleisti valandą kitą kone ištiestos rankos atstumu nuo jos, ir tai buvo ypatinga kankynė, kadangi nieko negalėdavo jai pasakyti, nebent kokią mandagią banalybę.
Lorenas lengviau atsiduso, kai Brantas staiga atsiprašė ir nuskubėjo sau. Tuojau pat paaiškėjo ir tokio jo elgesio priežastis.
— Trečiojo rango kapitone Lorenai! — pragydo merė Voldron. — Tikiuosi, Tarnoje jūs viskuo patenkintas?
Širdies gilumoje Lorenas sudejavo. Žinojo privaląs elgtis su mere mandagiai, tačiau pats niekada nebuvo idealiu visuomeninių mandagybių pavyzdžiu.
— Ačiū, viskas tikrai puiku. Man atrodo, jūs dar nepažįstama su šiais ponais…
Per visą vidinį kiemąjis šūktelėjo keliems tik ką atvykusiems įgulos nariams — šūktelėjo gerokai garsiau, nei būtinai reikėjo. Šįsyk jam pasisekė: visi jie buvo leitenantai, o aukštesnis rangas šį tąreiškė net ne tarnybos metu, tad Lorenas nedvejodamas tuo ir pasinaudojo.
— Mere Voldron, leiskite pristatyti jums leitenantą Flečerį ar tik ne pirmąkartą lankaisi planetoje, Ouvenai? Čia — leitenantas Verneris Ng, leitenantas Randžitas Vinsonas, leitenantas Karlas Boslėjus…
Tipiški marsiečių klano atstovai, pagalvojo Lorenas, — amžiais laikosi drauge lyg surišti viena virve. Taigi — puikus taikinys, be to, visi keturi buvo išvaizdūs jauni vyrukai. Lorenas vylėsi, kad merė net nepastebėjo jo strateginio atsitraukimo.
Dorina Čeng kur kas mieliau būtų pasikalbėjusi su pačiu kapitonu, bet šis pasirodė tik simboliškai: atšvilpė, „užsiregistravo”, susivertė taurę gėrimo, atsiprašė šeimininkų ir vėl išgaravo.
— Kodėl jis vengia pasikalbėti su manim? — paklausė ji Kaldoro, kuris, priešingai, visiškai nesikuklino ir jau užpildė tiek eterio laiko, kad būtų pakakę kelioms dienoms.
— Kapitonas Sirdaras Bėjus, — paaiškino jis, — yra privilegijuo tas asmuo. Jam nereikia niekam aiškintis — ir už nieką atsiprašinėti: ne taip, kaip mums, visiems likusiems.
— Jūsų balse justi šiokia tokia sarkazmo gaidelė, — pastebėjo Talasos Transliuotojų Korporacijos naujienų laidos žvaigždė.
— Saipytis visai neketinau. Aš nepaprastai žaviuosi kapitonu — ir net sutinku su jo nuomone apie mane, su tam tikromis išlygomis, žinoma. O… ar jūs įrašinėjate pokalbį?
— Dabar— ne. Pernelyg daug triukšmo fone.
— Jums pasisekė, kad aš — toks patiklus žmogus. Juk jeigu ir įrašinėtumėte — aš neturėčiau kaip patikrinti.
— Prižadu, į eterį tai tikrai neišeis, Moze. Tai kąjis mano apie jus?
— Jis džiaugiasi, galėdamas naudotis mano nuomone bei patirtimi, tačiau nevertina manęs labai rimtai. Aš netgi žinau kodėl. Štai kąjis kartąman pasakė: „Moze, tave traukia galia, bet ne atsakomybė. O aš mėgaujuosi jomis abiem.” Nepaprastai įžvalgus pastebėjimas. Šitaip jis keliais žodžiais tiksliai nusakė, kuo mudu skiriamės.
— Ir ką jūs jam atsakėte?
— O kągalėjau atsakyti? Juk jis pasakė grynątiesą. Vienintelis kartas, kai iš tikrųjų įsivėliau į politiką… kągi, gal ir nebuvo baisi nelaimė, bet patikti man visiškai nepatiko.
— Kalbate apie Kaldoro Kryžiaus Žygį?
— Ak štai kaip, jūs, pasirodo, apie tai žinote? Baisiai jau kvailas įvardijimas, mane jis erzina. Beje, tąsyk mudviejų su kapitonu nuomonės vėl kategoriškai nesutapo. Jis manė — neabejoju, ir iki šiol tebemano taip pat — kad Direktyva, draudžianti mums artintis prievisųplanetų, kuriose esama gyvybės potencialo, yra tik sentimentalių nesąmonių kratinys. Pacituosiu jums dar vienągerojo kapitono pasakymą: „Įstatymą aš suprantu. Tačiau metaįstatymas — jau tik tušti pliauškalai.”
— Nuostabu. Kada nors būtinai turėsite leisti man tai įrašyti.
— Nieku gyvu. O kas ten dedasi?
Dorinai Čeng atkaklumo tikrai nestigo, bet ji uoste užuosdavo, kada pašnekovo mygti nebėra prasmės.
— A, ten mėgstamiausia Mirisos dujų skulptūra. Neabejoju, kad turėjote tokių ir Žemėje.
— Savaime aišku. Jeigu jau pokalbio tikrai neįrašinėjate, tai pasakysiu: nelaikau to menu. Bet vis viėn gražu pažiūrėti. Vienoje vidinio kiemelio dalyje didžiosios šviesos buvo išjungtos, ir koks tuzinas svečių susispietė aplink sferą, panašią į milžinišką, beveik metro skersmens muilo burbulą. Eidami artyn, Čeng ir Kaldoras išvydo jo viduje besiformuojančias pirmąsias sūkuriuojančių spalvų gijas — tarsi čia pat, jų akyse, užgimtų spiralinis ūkas.
— Ši skulptūra vadinasi „Gyvybė”, — paaiškino Dorina. — Jau du šimtus metų ji priklauso Mirisos šeimai. Vis dėlto panašu, kad dujos po truputį nuteka — prisimenu, anksčiau spalvos buvo kur kas ryškesnės.
Ir vis vien kūrinys buvo išties įspūdingas. Visąelektronų šaudykliųbei lazeriųbateriją, įtaisytąjos pagrinde, kažkoks kantrus, jau kadaise miręs menininkas užprogramavo generuoti geometrinių figūrų kontūrus, kurios lėtai augdamos pamažu virto organinėmis struktūromis. Sferos centre formavosi dar sudėtingesni pavidalai, jie plėtėsi, kol visai išnykdavo, o jų vietąužimdavo nauji. Viena žaisminga seka pademonstravo vienaląsčius padarėlius, kopiančius spiraliniais laiptais — išsyk atpažįstamu DNR molekulės atvaizdu. Sulig kiekvienu žingsniu sutvėrimams prisidėdavo kas nors nauja, ir šitaip per kelias minutes kūrinys aprėpė visą keturių milijardų metų trukmės keliąnuo amebos iki žmogaus.
Paskui menininkas bandė eiti ir dar toliau, bet Kaldoras jau nebesuvokė, kąregi. Švytinčių dujų sruogos išsikraipė, raizginiai tapo pernelyg sudėtingi, pernelyg abstraktūs. Galbūt peržiūrėjus tąpatį procesą dar kelis kartus ir pavyktų įžvelgti kokį nors piešinį…
— O kas nutiko garsui? — paklausė Dorina, kai kunkuliuojančių spalvų verpetai rutulyje staiga užgeso. — Anksčiau vaizdą lydėdavo muzika — labai graži, ypač pabaigoje.
— Taip ir bijojau, kad kas nors gali šito paklausti, — Mirisa kaltai šyptelėjo. — Mes patys nesuprantame, ar kažkas išklibo garso atkūrimo mechanizme, ar užstrigo pati programa.
— Juk turėtumėte turėti ir atsarginį įrašą!
— Zinoma, turime. Bet atsarginis modulis prasmegęs kažkur Kumaro kambaryje, tikriausiai palaidotas po kauge jo kanojos detalių. Neišvydę jo irštvos, niekad dorai nesuprasite, kas iš tikrųjų yra entropija.
— Tai visai ne kanoja, o kajakas! — pasipiktino Kumaras, ką tik iš kažkur išlindęs drauge su dviem dailutėmis mergaitėmis, įsikibusiomis jam į abi parankes. — O kas ta entropija?
Vienam iš jaunųjų marsiečių pakako kvailumo imtis aiškinti — norėdamas vaizdžiai iliustruoti žodžius, jis įtąpačiąstiklinę pripylė dviejų, skirtingų spalvų, gėrimų. Tačiau anksčiau, nei pats spėjo beviltiškai susipainioti, jo balsą nustelbė muzikos gūsis, siūbtelėjęs iš dujinės skulptūros.
— Na matote! — akivaizdžiai didžiuodamasis šūktelėjo Kumaras, perrėkdamas net muzikos griausmą. — Brantas gali pataisytibet ką\
Bet ką? — pagalvojo Lorenas. Tai jau kažin… kažin…