Šitoks ausį rėžiantis priminimas apie Žemę vargu ar galėjo būti sėkmę nešantis pavadinimas kaimui; niekas net neprisiėmė atsakomybės pavartojęs jį pirmas. Ir vis dėlto toks pavadinimas skambėjo bent šiek tiek gražiau nei paprasčiausiai „bazinė stovykla”, tad netrukus kaimo niekas kitaip ir nevadino.
Iš paruoštų konstrukcijų sumontuotų trobelių kompleksas išdygo stulbinančiu greičiu — per vieną naktį tiesiogine žodžio prasme. Tarnos gyventojams pirmąsyk pasitaikė proga stebėti žemiečius — ar veikiau Žemės robotus — dirbančius, ir tai paliko jiems gilų įspūdį. Netgi Brantas, visuomet manęs, kad iš robotų daugiau bėdos nei naudos ir kad šie tinkami nebent pavojingiems ar itin monotoniškiems darbams, dabar jau lyg ir linko persigalvoti. Tarp kitų buvo vienas elegantiškas, daugiafunkcinis mobilus statybininkas, kuris triūsė tokiu stulbinančiu greičiu, kad akis ne visada suskubdavo sekti jo judesius. Kad ir kur jis traukdavo, jam iš paskos visąlaik kurnėdavo tuntas mažųjų lasų. Jeigu koks mažylis pasipindavo jam po kojomis, robotas nutraukdavo bet kokius darbus ir mandagiai palaukdavo, kol kelias bus laisvas. Brantas nutarė, kad jam šitoks padėjėjas dar ir kaip praverstų; galbūt, jei labai pasistengtų, jam pavyktų įtikinti svečius, kad…
Baigiantis savaitei, Terra Nova jau buvo nepriekaištingai ftmkcionuojanti didžiojo, virš atmosferos skriejančio laivo ląstelė. Kaimelyje įrengti visai paprasti, tačiau patogūs būstai šimtui įgulos narių: čia buvo ne tik visko, ko reikia normaliam gyvenimui, bet dar ir biblioteka, sporto salė, baseinas ir netgi teatras. Visa tai lasai labai greitai įvertino ir ėmė naudotis — netgi su užmoju. Baigėsi tuo, kad Terra Novoje gyventojų paprastai būdavo bene dvigubai daugiau nei numatytasis šimtas.
Dauguma į svečius traukiančių čiabuvių, tiek kviestų, tiek ir nekviestų, netvėrė savaime kailyje norėdami padėti ir kaip įmanydami stengėsi, kad atvykėliai jaustųsi taip patogiai, kaip tik įmanoma. Žemiečiai labai džiaugėsi tokiu draugiškumu ir jį verti no, nors pernelyg dažnai pasitaikydavo ir keblių situacijų. Lasai buvo nepasotinamai smalsūs, o privatumo sąvoka jiems buvo kone visai negirdėta. Kortelę „Prašome netrukdyti” jie neretai suvokdavo kaip asmeninį iššūkį, kas kitąsyk baigdavosi įdomiomis komplikacijomis…
— Visi jūs esate gana aukšto rango pareigūnai, be to, suaugę ir protingi žmonės, — bylojo kapitonas Bėjus per paskutinįjį įgulos susirinkimą laive. — Tad to, ką ketinu, jums gal nė nereikėtų sakyti. Pasistenkite neįsivelti į jokius… na… artimus santykius bent jau tol, kol tiksliai nesužinosime, kąapie tokius dalykus mano lasai. Iš pažiūros jie atrodo labai nerūpestingi, netgi lengvabūdžiai, bet šitoks įspūdis gali būti apgaulingas. Ar ne tiesą sakau, daktare Kaldorai?
— Kapitone, mes čia praleidome dar nedaug laiko, tad neapsimetinėsiu, jog gerai perpratau lasųpapročius. Vis dėlto reikėtų paminėti kai kurias įdomias istorines paraleles — prisiminkime, kas nutikdavo senaisiais laikais, kai laivai po ilgų kelionių Žemės jūromis, galų gale įplaukdavo į uostą. Spėju, kad dauguma jūsų matėte tos klasikinės senienos „Maištas „Bountyje” įrašą?
— Tikiuosi, daktare Kaldorai, nebandote manęs lyginti su kapitonu Kuku — tiksliau sakant, su Blajumi*.
— Tai anaiptol nebūtų įžeidimas: tikrasis Blajus buvo išties puikus jūrininkas, labai jau nepelnytai apšmeižtas. O mums visiems šiuo metu, savaime aišku, reikia pasitelkti sveikąprotą, geras manieras ir, kaip jūs pats užsiminėte, nepamiršti atsargumo.
Nejaugi sulig pastarąja pastaba Kaldoras metė žvilgsnįmanopusėn? — net nutirpo Lorenas. Negali būti, taitikrai dar niekam negalėjo kristi į akis…
Šiaip ar taip, eidamas oficialias pareigas, Lorenas susidurdavo su Brantu Falkoneriu bene dešimt kartų per dieną. Tad susitikimų su Mirisa jis niekaip negalėjo išvengti — net jeigu būtų norėjęs.
Iki šiol jie dar nė minutės nebuvo likę vieni, tepersimetė vos keliais mandagumo žodžiais. Tačiau jau dabar jiems nė nebereikėjo sakyti kąnors daugiau.