Netgi tada, kai visiškai suseno, Mirisa Leonidas vis dar tiksliai prisiminė tąakimirką, kai jos žvilgsnis užkliuvo už Loreno. Nė apie vieną kitą žmogų ji nebūtų galėjusi pasakyti to paties nė apie vieną, netgi Brantą.
Naujumo įspūdis čia visai niekuo dėtas: prieš susidurdama su Lorenu, Mirisa spėjo susipažinti su keliais kitais vyrais iš Žemės — ir nepąjuto jiems nieko neįprasto. Dauguma jųnetgi niekuo nesiskirtų nuo bet kurio laso, jei tik paliktum juos bent kelioms dienoms pasideginti saulėkaitoje.
Tačiau Lorenas buvo kitoks. Jo oda nė truputėlio nepatamsėjo, o tie bauginantys plaukai netgi dar ryškiau sužvilgo sidabru. Žinoma, kaip tik jo plaukai ir prikaustė Mirisos dėmesį tą akimirką, kai jis drauge su dar dviem saviškiais išniro iš merės Voldron kabineto. Visų trijų veiduose buvo matyti gerai pažįstamas nevilties šešėlis — šitaip atrodydavo kone kiekvienas, iš arčiau susidūręs su letargiška ir nepajudinama Tarnos biurokratija.
Jų akys susidūrė — bet tik sekundės dalelytei. Mirisa žingtelėjo dar kelis žingsnius, bet čia pat, netgi anksčiau, nei spėjo suvokti, kądaranti, sustojo lyg įbesta ir grįžtelėjusi pažvelgė per petį — ir išvydo atvykėlio akis, įsmeigtas tiesiog į ją. Jau tą valandėlę abu žinojo, kad ir vieno, ir kito gyvenimas negrįžtamai pasikeitė.
Tą patį vakarą, tik gerokai vėliau, pasimylėjusi su Brantu, Mirisa netikėtai jo paklausė:
— Ar jie sakė, kiek laiko užsibus mūsuose?
— Tu amžiais sugebi pasirinkti pokalbiui patį netinkamiausią metą, — pro miegus suniurzgė Brantas. — Mažiausiai metus. O gal ir dvejus. Labanakt —antrą kartą.
Mirisa puikiausiai žinojo, kad mėginti dar ko nors kamantinėti — visiškai nebeverta, nors jos pačios miegas jau neėmė. Ilgai ji gulėjo plačiai atmerktomis akimis, stebėdama, kaip grindimis šmaižioja greiti artimesniojo mėnulio metami šešėliai, o mylimas žmogus greta jos tuo tarpu vis giliau grimzdo į miegą.
Prieš Brantąji pažinojo ne vieną vyrą, tačiau po to, kai juodu apsigyveno drauge, visiems kitiems ji liko absoliučiai abejinga. Tad kodėl ją šitaip smarkiai sudomino — ji vis dar bandė save įtikinti, jog tai ne daugiau kaip paprasčiausias susidomėjimas
— kažkoks nepažįstamasis, kurį ji matė vos kelias sekundes ir kurio net vardo nežinojo? (Vis dėlto kaip tik tai rytoj ir reikės išsiaiškinti pirmų pirmiausia.)
Mirisa didžiavosi esanti sąžininga ir įžvalgi; ji žvelgė šiek tiek iš aukšto į tas moteris — o ir vyrus taip pat — kurie leidžiasi užvaldomi emocijų. Dabar ji net neabejojo, kad bent iš dalies ją patraukė šviežumos dvelksmas, atsiveriančių naujų plačių horizontų spindesys. Tik pamanykite: galimybė pasišnekėti su tuo, kuris kadaise savomis kojomis vaikščiojo po Žemės miestus… kuris savo akimis regėjo paskutiniąsias Saulės sistemos valandas… kuris dabar štai keliauja ieškoti naujų saulių… taip, žinoma, tai tikras stebuklas, pranokstantis pačias drąsiausias jos svajones. Mirisa nebe pirmą kartą suvokė, kaip smarkiai jos netenkina mieguistas Talasos gyvenimo ritmas, nors su Brantu ji ir jautėsi tikrai laiminga.
O gal ji anaiptol ne laiminga, o tik paprasčiausiai patenkinta? Tad ko gi jiiš tikrųjųnori? Nežinia, ar tai, ko trokšta širdis, įmanoma surasti tarp tų atklydėlių iš žvaigždžių, bet Mirisa tvirtai nusprendė suskubsianti pabandyti, kol jie dar neiškeliavo iš Talasos visiems laikams. Tos pačios dienos rytą pas merę Voldron apsilankė ir Brantas — kai jis nudrėbė savųjų spąstų žuvims skivytus ant jos stalo, ši pasisveikino su juo jau nebe taip maloniai ir šiltai, kaip sveikindavosi visada.
— Žinau, dabar tau galvą kvaršina kur kas svarbesni dalykai, — pasakė jis, — bet vis dėlto: ką darysime sušituol
Merė be jokio entuziazmo dėbtelėjo į sumaigytų vielų raizginį. Po svaiginančio tarpžvaigždinės politikos aptarinėjimo toli gražu nebuvo lengva sutelkti dėmesį į kasdienius rūpesčius.
— O kaiptumanai, kas ten atsitiko? — paklausė ji.
— Plika akimi matyti, jog kažkas padarė tai tyčia — tu tik pasižiūrėk: štai šią vielą kažkas kantriai lankstė tol, kol ji perlūžo. Maža to, kad tinklas suniokotas, nemenkąjo sklypąkažkas dar ir išsinešė. Esu tikras: niekas iš Pietinės salos negalėjo prikišti nagų. Kuriems galams jiems šitaip elgtis? Anksčiau ar vėliau aš būtinai išsiaiškinsiu, kieno tai darbelis, ir…
Reikšmingu nutylėjimu Brantas aiškiai davė suprasti, kas bus tada.
— Ir ką tu įtari?
— Nuo pat tos dienos, kai pradėjau eksperimentuoti su elektriniais spąstais, man pagalius į ratus kaišioja ne tik Tausotojai, bet dar ir ta kuoktelėjusi publika — na, tie, kurie ambrija, nevavisasmaistas privalo būti tik sintetinis, mat žiauru vartoti maistui gyvus padarus, tokius kaip gyvūnai ar netgi augalai.
— Tiesą sakant, Tausotojai gal ir ne visiškai niekus porina. Jeigu tavieji spąstai išties bus tokie efektyvūs, kaip žadi tu pats, gali sutrikti ekologinė pusiausvyra, apie kuriątik ir kalba jie.
— Mes reguliariai tikrinsime, ar nesumažėjo žuvies ties rifu, tad, jei iškils koks nors pavojus, iškart ir sužinosime. Tada kuriam laikui spąstus išjungsime. Šiaip ar taip, iš tiesų mane domina atviros jūros gyventojai — atrodo, mano įjungtas elektrinis laukas privilioja juos net iš trijų ar keturių kilometrų nuotolio. O netgi jei visi, kas gyvas Trijose salose, staiga liautųsi valgę viską, išskyrus žuvį, vandenyno populiacijos mes, švelniai tariant, vis vien neišnaikinsime.
— Neabejoju, kad sakai tiesą — ypač apie tas vietines pseudo žuvis. Tik štai naudos iš jų — jokios, dauguma — pernelyg nuodingos, kad vertėtų su jomis terliotis, apie perdirbimą nėra ko nė šnekėti. O ar esi tikras, kad saugios liks žemiškosios žuvys? Ar neatsitiks taip, kad tu būsi tas paskutinis lašas, kaip sakydavo senovėje?
Brantas pažvelgė į merę su pagarba; ji amžinai priblokšdavo jį kokiu nors įžvalgiu klausimu — kad ir tokiu kaip šis. Jam niekad nė nedingtelėjo, kad ji tikrai šitaip ilgai neišsilaikytų pareigose, jei nebūtų kur kas daugiau, nei matyti plika akimi.
— Bijau, kad tunai anksčiau ar vėliau pasmerkti išnykti — praeis dar bent keli milijardai metų, kol vandenynai jiems taps pakankamai druskingi. Tačiau upėtakiai ir lašišos gyvuoja kuo puikiausiai.
— Ir jie, be jokios abejonės, nepaprastai gardūs; galbūt net padėtų įveikti moralinius Sintetininkų skrupulus. Vis dėlto negaliu tvirtinti, kad visiškai tikiu tokia įdomia tavo teorija. Tie žmonės tik mala liežuviais, bet daryti nieko nedaro.
— Prieš porąmetųjie išleido laisvėn visą bandą galvijų iš tos eksperimentinės fermos.
— Nori pasakyti —bandėišleisti, mat karvės tiesiu taikymu patraukė atgal namolio. Visi juokėsi susiriesdami, tad jiems išgaravo noras imtis dar kokių nors veiksmų. Tiesiog negaliu įsivaizduoti, kad jie ryžtųsi šitaip vargintis. — Ji mostelėjo į sudraskytą tinklą.
— Tai padaryti ne taip jau sunku — pakaktų poros narų. Išplauktų naktį mažyte valtele… Vandens gylis ten siekia vos dvidešimt metrų.
— Ką gi, gerai, aš paklausinėsiu. O kol kas noriu, kad patenkintum du mano prašymus.
— Kokius? — paklausė Brantas. Jis labai stengėsi, kad klausimas nenuskambėtų įtariai, bet jam visiškai neišdegė.
— Sutaisyk tątinklą— technikos sandėlyje gausi visko, ko tik tau prireiks. O antra: liaukis žarstytis kaltinimais, kol nebūsi įsitikinęs visu šimtu procentų. Mat jeigu paaiškės, kad suklydai, liksi kvailio vietoje, žiūrėk, dar teks ir atsiprašinėti. O jeigu tavo tiesa, nelaikydamas liežuvio už dantų išbaidysi nusikaltėlius anksčiau, nei spėsime juos pričiupti. Viskas aišku?
Brantui net žandikaulis atvipo: kaip gyvas nebuvo matęs merės šitaip aršiai nusiteikusios. Jis susiglobė savo eksponatąir pasišalino kone pabrukęs uodegą.
Gal būtų ir dar labiau susigūžęs — o gal tik šyptelėjęs į ūsą jei būtų nutuokęs, jog merės Voldron meilė jam jau gerokai atvėsusi.
Vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas Lorenas Lorensonas tąrytąpadarė gilų įspūdį daugiau nei vienai Tarnos gyventojai.