— Prezidentui tai visiškai nepatiks, — ne be pasitenkinimo pareiškė merė Voldron. — Jis iš kailio neriasi, kad tik iškrapštytų jus į Šiaurinę salą.
— Žinau, — atsakė kapitono padėjėjas Malina. — Labai gaila, kad teks jį nuvilti — jis iš tikrųjų stengėsi mums padėti. Tačiau Šiaurinė sala pernelyg uolėta, o vieninteliai mūsų tikslui tinkami pakrantės ruožai jau užimti. Tuo tarpu čia, vos devyni kilometrai nuo Tarnos, esama visiškai apleistos įlankos su nuolaidžiu paplūdimiu — tiesiog ideali vieta.
— Skamba pernelyg jau patraukliai, kad būtų tiesa. Okodėltas paplūdimys apleistas, Brantai?
— Jis buvo skirtas mangrovių plantacijos projektui. Visi medžiai išmirė — kodėl, šito mes nežinome iki šiol — tačiau niekam neužteko smarvės ten apsikuopti. Vaizdas baisokas, o kvapas dar baisesnis.
— Vadinasi, ten šiaip ar taip ekologinės katastrofos zona! Tad pirmyn, kapitone! Atrodo, ten jūs galite nebent šįtąpataisyti, o ne pakenkti.
— Užtikrinu, kad mūsų įmonė visai neatrodys bjauriai ir nė truputėlio neterš aplinkos. O išvykdami mes, savaime suprantama, ją išmontuosime. Nebent patys norėtumėte, kad paliktume jums.
— Ačiū už pasiūlymą, bet aš smarkiai abejoju, ar mes turėtume kur kasdien panaudoti po kelis šimtus tonų ledo. O tuo tarpu sakykite, kokias paslaugas galėtų suteikti jums Tarna? Turbūt reikės jus apgyvendinti, užtikrinti maitinimą ar transpbrtą? Tik pasakykite, mes su malonumu jums pasitarnausime. Tikriausiai nemažai jūsiškių persikels dirbti čionai? — Tikriausiai apie šimtą. Labai dėkoju jums už svetingumą. Tačiau bijau, kad būtume siaubingi svečiai: mums nuolat reikės tartis su laivu — bet kurią valandą, dieną ir naktį. Taigi, turime laikytis visi drauge — kai tik pasistatysime iš anksto paruoštą surenkamą kaimelį, visi ir įsikursime jame. Atleiskite, jei jums atrodo, kad elgiamės nemandagiai, tačiau tvarkytis kaip nors kitaip būtų tiesiog nepraktiška.
— Tikriausiai jūsųtiesa… — merė atsiduso. Ji jau svarstė, ar nebūtų kaip nors įmanoma apeiti protokolo reikalavimus ir savo namuose vietoj kapitono padėjėjo Malinos apgyvendinti žavingąjį trečiojo rango kapitoną Lorensoną. Ši problema jai atrodė neišsprendžiama, o dabar paaiškėjo, kad ji, deja, iš viso neiškils.
Merė jautėsi tokia nusiminusi, kad kone susigundė paskambinti į Šiaurinę saląpaskutiniajam oficialiam savo partneriui ir pasikviesti jį atostogoms. Tačiau tasai šunsnukis tikriausiai vėl ją atstumtų, o šito ji jau tiesiog nepajėgtų ištverti.