Talasos prezidentas pareigas ėjo dar tik du mėnesius — ir vis dar niekaip negalėjo susitaikyti su savo nelaime. Tačiau pakeisti jis negalėjo nieko, turėjo kaip išmanydamas geriau susidoroti su tuo bjauriu darbu, užkrautu jam ištisiems trejiems metams. Savaime aišku, reikalauti rezultatų perskaičiavimo nebuvo jokios prasmės: prezidento rinkimų sistema, kuriąsudarė tūkstantženklių atsitiktinių skaičių generavimas, buvo artimiausia grynam atsitiktinumui iš visko, kągalėjo pateikti žmogaus išradingumas.
Egzistavo tik penki būdai išvengti pavojaus būti prievarta įgrūstam į prezidento rūmus (dvidešimt kambarių, vienas — pakankamai didelis, kad sutalpintų beveik šimtą svečių). Galėjai būti jaunesnis nei trisdešimties arba vyresnis nei septyniasdešimties, arba nepagydomas ligonis, galėjai turėti psichikos sutrikimų arba galėjai būti padaręs sunkų nusikaltimą. Labai norėdamas prezidentas Edgaras Faradainas galėjo griebtis nebent pastarojo varianto — ir kurį laikąnet rimtai svarstė, ar nepasinaudojus tokia išeitimi.
Vis dėlto, nepaisant visų jam asmeniškai sukeltų nepatogumų, prezidentui teko pripažinti, jog šitokia valdžios forma — tikriausiai pati geriausia iš visų žmonijos išrastų. Senoji planeta motina sugaišo ištisus dešimt tūkstančių metų, kol, bandymų ir klaidų, kitąsyk — net ir labai šiurpių klaidų, metodu galiausiai ištobulino šitokią valdymo sistemą.
Kai tik visi suaugę planetos gyventojai įgijo išsilavinimą, siekiantį jų protinio pajėgumo ribas (o kartais, deja, jas net peržengiantį), galiausiai tapo įmanoma realizuoti tikrądemokratiją. Galutiniam žingsniui tereikėjo sukurti žaibiškų asmeninių ryšių sistemą, sujungtą su centriniais kompiuteriais. Pasak istorikų, pirmoji tikra demokratįja Žemėje buvo įgyvendinta 2011aisiais (Žemės) metais šalyje, vadintoje Naująja Zelandija.
Po to būdas išsirinkti valstybės vadovątapo nebe toks jau ir svarbus. Kai tik visuotinai buvo priimta nuostata, jog bet kas,sąmoningaisiekiantis prezidento posto, turi būti automatiškai nušalinamas, vienodai gerai tiko kone kiekviena rinkimų sistema. O iš jų loterija pasirodė esanti pati paprasčiausia. — Pone prezidente, — pranešė kabineto sekretorė, — svečiai jau laukia jūsų bibliotekoje.
— Dėkoju, Liza. Ar jie jau nusivilko savo apsauginius skafandrus?
— Taip. Visi medicininio personalo nariai vieningai sutaria, kad joks pavojus negresia. Vis dėlto, pone, turbūt reikėtųjus įspėti. Nuo jų — na… nuo jų sklindakeistokaskvapas.
— O, Krakanas! Koks tas kvapas?
— Na, nepasakyčiau, kad nemalonus… ar bent jaumanjis nepasirodė nemalonus. Tikriausiai tai kažkaip susiję su jų maistu; gali būti, kad po tūkstančio metų mūsų biochemija šiek tiek skiriasi nuo jų. „Aromatingas” — štai kaip būtų tiksliausia apibūdinti tą jų kvapą.
Prezidentas nelabai suprato, ką ji turi omeny, ir valandėlę svarstė, ar garsiai ištarti staiga jam dingtelėjusį gluminantį klausimą.
— O kaip tu manai, — galiausiai ryžosi jis, — kokį mūsų kvapą užuodžiay/e?
Jis lengviau atsiduso, kai įsitikino, kad, pristatomi vienas po kito, penketas jo svečiųbent jau akivaizdžiai tikrai nerauko nosies. Vis dėlto jam teko pripažinti, kad sekretorė Elizabeta Išihara išties pasielgė išmintingai, jį perspėdama; dabar jis jau suprato, kąreiškė jos apibūdinimas „aromatingas”. Neklydo ji ir tvirtindama, kad tasai kvapas anaiptol nėra nemalonus; prezidentui jis priminė kvapą prieskonių, kuriuos naudodavo jo žmona, kai ateidavo jos eilė gaminti rūmams valgį.
Atsisėdęs pasagos formos konferencijų stalo įlinkyje, Talasos prezidentas susizgribo su kreiva šypsenėle mąstąs apie Atsitiktinumąbei Lemtį, kurie anksčiau niekad per daug nedrumsdavo jam ramybės. Vis dėlto ne kas kitas, o Atsitiktinumas gryniausiu pavidalu ir pasodino jį į prezidento kėdę. O štai dabar tas pats Atsitiktinumas, o gal jo sesė Lemtis smogė dar kartą. Na, argi ne keista,kadjis,kuo paprasčiausias kuklus sportinio inventoriaus gamintojas, staiga tapo išrinktas vadovauti šitam istoriniam susitikimui! Vis dėlto kam nors šias pareigas būtinai reikia eiti, o prezidentas netikėtai pajuto, kad nejučia pradėjo mėgautis situacija. Mažų mažiausiai dabar niekas negalėjo sutrukdyti jam rėžti sveikinamosios kalbos…
…kalbos, kuri, tiesą sakant, išėjo visai neprasta, nors gal kiek ir per ilga netgi šitokia neeiline proga. Baigdamas kalbėti jis pastebėjo, kad, nors svečiai klausosi jo mandagiai susitelkę, jų akys pradeda šiek tiek drumstis, tad jis nutarė šiek tiek sutrumpinti pranešimą apie gamybos rodiklių statistiką ir visai nutylėti žiniąapie naujojo elektrinio tinklo bandymus Pietinėje saloje. Galų gale atsisėdęs jis nėmaž neabejojo nutapęs gyvybingos, tobulėjančios, aukšto techninio lygio visuomenės paveikslą. Neverta kreipti dėmesio į paviršutiniškus pirmuosius įspūdžius, kurie galbūt byloja priešingai. Talasa — nei atsilikusi, nei smunkanti, maža to, iki pat šiol čia vis dar puoselėjamos iškiliausios didžiųjų protėvių tradicijos. Ir taip toliau, ir panašiai.
— Labai ačiū, pone prezidente, — po jo kalbos stojusioje pagarbioje tyloje nuskambėjo kapitono Bėjaus balsas. — Mums buvo iš tiesų nepaprastai maloni staigmena rasti Talasą ne tik gyvenamą, bet dar ir klestinčią. Tuo malonesnė turėtų būti mūsų viešnagė čia, ir mes nuoširdžiai tikimės, kad, vėl iškeliaudami, išsivešime ir geriausius jūsų linkėjimus, tuo pačiu palikdami jums savuosius.
— Atleiskite už tiesmukiškumą — galbūt net gali pasirodyti grubu kelti tokį klausimą iš karto, vos atvyksta svečiai — tačiau gal pasakytumėte, kiek laiko ketinate užsibūti pas mus? Norėtume kuo greičiau tai sužinoti, kad galėtume viską tinkamai paruošti.
— Jūsų klausimas, pone prezidente, visiškai suprantamas. Šiuo metu tiksliai atsakyti į jį dar negaliu; iš dalies tai priklauso ir nuo to, kiek mums padėsite jūs. Manau, kad užtruksime čia maždaug vienerius jūsiškius metus — o gal ir dvejus.
Edgaras Faradainas, kaip ir dauguma lasų, nesugebėjo patikimai slėpti emocijų, tad kapitonas Bėjus net išsigando, išvydęs planetos vykdomosios valdžios atstovo veide staiga tvykstelėjusią džiaugsmingą, netgi suktą išraišką.
— Tikiuosi, Jūsų Ekscelencija, tai nesukels kokių nors problemų? — sunerimęs paklausė kapitonas.
— Visai ne, kaip tik priešingai! — dar kiek, ir prezidentas būtų ėmęs trinti rankas iš džiaugsmo. — Gal jūs ir nieko apie tai negirdėjote, tačiau kaip tik po dvejų metų mes rengiame dušimtąsias Olimpines žaidynes. — Jis kukliai kostelėjo. — Kai buvau jaunas, laimėjau olimpinį bronzos medalį tūkstančio metrų bėgimo rung tyje, tad organizuoti jubiliejinę Olimpiadą pavesta man. Mes nieku gyvu neatsisakytume pakovoti su varžovais iš svetur…
— Pone prezidente, — įsiterpė kabineto sekretorė, — nesu tikra, kad įstatymas numato…
— Įstatymas, kurį ir priimuaš,— tvirtai pareiškė prezidentas. — Taigi, kapitone, malonėkite laikyti tai kvietimu. Arba, jeigu jums taip labiau patinka, — iššūkiu.
Žvaigždėlaivio „Magelanas” kapitonas buvo žmogus, pratęs greitai priimti sprendimus, bet šitoks smūgis žemiau juosmens užklupo jį visiškai nepasiruošusį. Kol jis karštligiškai svarstė, ką galėtų tinkamai atsakyti, jo gelbėti puolė vyriausioji laivo gydytoja.
— Jūs išties nepaprastai malonus, kad pakvietėte mus, pone prezidente, — prašneko trečiojo rango kapitonė, laivo gydytoja Marija Niuton. — Tačiau, būdama medikė, privalau atkreipti jūsų dėmesį, kad visiems mums jau per trisdešimt, be to, dėl treniruočių stokos mūsų sportinė forma visai prasta, o ir Talasos traukos jėga šešiais procentais pranoksta žemiškąją, tad mes atsiduriame labai jau nepalankioje padėtyje. Nebent į jūsų Olimpines žaidynes įtrauktos tokios sporto šakos kaip šachmatai ar kortų žaidimai…
Prezidentas, regis, smarkiai nusivylė, bet greitai atitoko.
— Kągi… Tuomet, kapitone Bėjau, prašysiujūsųbent įteikti kai kuriuos apdovanojimus.
— Su didžiausiu malonumu, — pažadėjo kapitonas, jis vis dar jautėsi mažumą apkvaitęs. Pokalbio gijos beviltiškai slydo jam iš rankų, ir jis tvirtai pasiryžo vėl pakreipti kalbą apie reikalus.
— Ar galėčiau paaiškinti, ką mes norėtume čia nuveikti, pone prezidente?
— Žinoma, — lyg ir be didesnio susidomėjimo atsakė šis. Atrodė, kad Jo ekscelencijos mintys vis dar sklando kažkur kitur. Galbūt jis mėgavosi jaunystės triumfo prisiminimais. Galiausiai, akivaizdžiai — ne be pastangų — vėl sutelkė dėmesį į dabartį. Dėl jūsų apsilankymo mes išties jaučiamės smarkiai pamaloninti, bet drauge ir sutrikę. Manome, kad mūsų pasaulyje nėra beveik nieko, kąvertėtųjums pasiūlyti. Girdėjau, buvo kažkas užsiminta apieledą;neabejoju, kad tai pokštas.
— Ne, pone prezidente, apie ledą mes kalbėjome visiškai rimtai. Ledas — vienintelis dalykas, kurio mums iš tikrųjų reikia Talasoje, nors dabar, kai paragavome kai kurių jūsų maisto produktų, — ypač mane sužavėjo sūris bei vynas, kuriais vaišinote mus per pietus — bijau, kad mūsų poreikiai gali ženkliai išaugti… Tačiau užvis svarbiausia —ledas,jis mums gyvybiškai būtinas. Tuojau viską paaiškinsiu. Prašau parodyti pirmąjį atvaizdą.
Tiesiog priešais nosį prezidentas išvydo ore plūduriuojantį žvaigždėlaivį „Magelanas” — dviejų metrų ilgio. Laivas atrodė toks tikras, kad prezidentui neapsakomai knietėjo ištiesti rankąir jį pačiupinėti — taip jis ir būtų padaręs, jei ne aplinkui susibūrę svečiai, kurie, savaime aišku, būtų pastebėję tokį naivų jo poelgį.
— Kaip matote, erdvėlaivis yra daugmaž taisyklingo cilindro formos — keturių kilometrų ilgio ir kilometro skersmens. Kadangi mūsų variklių sistema naudoja pačios kosminės erdvės energijas, teoriškai mes galime skristi neribotu greičiu — žinoma, iki ribinio, šviesos, greieio. Bet tik teoriškai, kadangi praktikoje, išvystę maždaug penktadalį šviesos greičio, dėl tarpžvaigždinių dulkių bei dujų sankaupų susiduriame su problemomis. Kad ir kokie išretinti būtųtie telkiniai, vis dėlto objektą, skrodžiantįjuos šešiasdešimties tūkstančių kilometrų per sekundę ar dar didesniu greičiu, apdaužo stulbinančiai didelis materijos kiekis. O esant šitokiam greičiui, nemaža bėdos gali pridaryti net vienas vienintelis vandenilio atomas.
Taigi, „Magelanas”, lygiai kaip ir pirmieji, dar visai primityvūs kosminiai laivai, skrieja pirmagalį prisidengęs apsauginiu skydu. Jam tinka beveik bet kokia materija, su sąlyga, jei jos turime pakankamai daug. O skydui, skirtam tarpžvaigždinei erdvei, kur temperatūra neką tesiskiria nuo absoliutaus nulio, vargu ar rastum ką nors geriau už paprasčiausią ledą. Pigi, lengvai apdorojama ir neįtikėtinai tvirta medžiaga! Štai šitas bukanosis kūgis ir yra mūsų mažytis ledkalnis — taip jis atrodė tada, kai mes prieš du šimtus metų išskridome iš Saulės sistemos. O štai taip laivas atrodo dabar.
Atvaizdas sublykčiojo, užgeso, bet tuoj pat pasirodė vėl. Laivas atrodė nepasikeitęs, tačiau priešais jį plaukiantis kūgis buvo sutirpęs iki plonyčio disko.
— Taip atsitiko todėl, kad mums teko prasigręžti penkiasdešimties šviesmečių ilgio skylę šiame gana dulkėtame Galaktikos sektoriuje. Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad skydas patikimai saugojo mus, kaip ir numatyta, ne daugiau nei su penkių procen tų paklaida, taigi, rimtas pavojus mums nebuvo iškilęs — žinoma, visuomet išlieka šiokia tokia tikimybė, kad įsirėšime į ką norsiš tikrųfųdidelį. Tačiau jeigu taip atsitiktų, mūsų nebeapsaugotų joks skydas — ar būtų iš ledo, ar iš paties tvirčiausio grūdinto plieno plokščių.
Tokio skydo, koks liko dabar, pakaktų įveikti dar kokius dešimt šviesmečių, bet šito mums maža. Galutinis mūsų kelionės tikslas — Sagano Du planeta, vadinasi, teks sukarti dar septyniasdešimt penkis šviesmečius.
Taigi, pone prezidente, dabar jums aišku, kodėl mes sustojome Talasoje. Norėtume pasiskolinti — ar veikiau prašyti dovanų, nes vargu ar sugebėsime kada nors grąžinti — maždaug šimtą tūkstančių tonų jūsų jūrų vandens. Ten, orbitoje, mums reikia nusilipdyti naują ledkalnį, kuris pašalintų visas kliūtis ir išvalytų mums kelią į žvaigždes.
— Bet kaip įgyvendinti šitokį sumanymą galėtume padėti mes? Neabejoju, techniniu požiūriu jūs lenkiate mus bent keliais šimtmečiais.
— O aš kaip tik tuo abejoju; vienintelis mūsų pranašumas yra kvantinis variklis. Jei leisite, kapitono padėjėjas Malina išdėstys mūsųplanus, o tada lauksime, ar jūs jiems pritarsite.
— Prašau, pasakokite.
— Pirmiausia mums reikėtų susirasti tinkamą vietą šaldymo įmonei. Galimybių yra daug — tokiai gamyklai įkurti tiktų bet koks izoliuotas pakrantės ruožas. Įmonė visiškai nesutrikdys ekologinės pusiausvyros, bet, jeigu taip pageidausite, pasistatysime jąRytinėje saloje — ir vilsimės, kad Krakanas neprabus anksčiau, nei baigsime darbus!
Įmonės projektas jau beveik visiškai parengtas, prireiks tik kelių nereikšmingų pataisų, priklausomai nuo konkrečios vietos, kuriągaliausiai pasirinksime. Daugumąpagrindiniųkomponentų galima pradėti montuoti kad ir dabar pat. Visos detalės labai paprastos — siurbliai, šaldymo sistemos, šilumos cirkuliacijos blokai, keltuvai — žodžiu, senos geros antrojo tūkstantmečio technologijos.
Jeigu viskas klostysis sklandžiai, pirmąjį ledo luistąužšaldysime po devyniasdešimties dienų. Ketiname gaminti standartinio dydžio blokus — plokščias šešiakampes plokštes, sveriančias še šis šimtus tonų — kažkoks aštrialiežuvis kartą pavadino jas snieguolėmis, ir tas pavadinimas prilipo joms kaip čia buvęs.
Kai tik pradėsime gamybą, kasdien pakelsime į orbitą po vieną tokią snieguolę. Ten ir surinkinėsime skydą, jungdami snieguoles vienąprie kitos. Nuo pirmosios pakėlimo iki galutinio konstrukcijos išbandymo turėtų praeiti du šimtai penkiasdešimt dienų. Tada jau būsime pasirengę iškeliauti.
Kai kapitono padėjėjas užbaigė aiškinti, prezidentas Faradainas valandėlę sėdėjo tylėdamas, padūmavusios jo akys žvelgė kažkur į tolį. Paskui jis ištarė — kone nuolankiai:
— Ledas… O aš kaip gyvas nesu matęs jokio ledo — nebent gėrimo taurės dugne…
Kai atsisveikindamas spaudė rankas išvykstantiems svečiams, prezidentas Faradainas ūmai suvokė, jog įvyko kažkas keista. Jis beveik visiškai nebeužuodė jų skleidžiamo aromatingo kvapo.
Galbūt tiesiog spėjo prie jo priprasti? Ar kažkas atsitiko uoslei?
Nors abu šie atsakymai buvo teisingi, daugmaž apie vidurnaktį prezidentas jau būtų patikėjęs tik antruoju. Jis netikėtai prabudo — apsiašarojęs ir tokia užsikimšusia nosimi, kad buvo sunku kvėpuoti.
— Kas nutiko, mielasis? — sunerimusi pasiteiravo ponia prezidentienė.
— Kuo skubiau kviesk — apčyyyy! — gydytojus, — atsakė vykdomosios valdžios atstovas. — Ir mūsiškius, ir tą, iš laivo. Po šimts, nė truputėlio netikiu, kad jie sugebės padėti, bet — apčyyyy! — bet nors tiesiai išklosiu, kąapie juos galvoju! Tikiuosi, bent tau šitai neprilipo!
Prezidento žmona jau žiojosi tarti vienąkitąpaguodos žodį, bet ją pačią pertraukė čiaudulys.
Abu atsisėdo lovoje ir nusiminę sužiuro į kits kitą.
— Man regis, kadaise šitai praeidavo per septynias dienas, sušniurkštė prezidentas. — Bet kągali žinoti — galbūt per pastaruosius kelis šimtmečius medicinos mokslas šiek tiek pažengė į priekį.
Jo viltys išsipildė, tiesa, labai jau nežymiai. Didvyriškomis pastangomis, nepraradus nė vienos gyvybės, epidemijąpavyko pažaboti — per šešias toli gražu ne džiaugsmingas dienas.
Taigi, beveik po tūkstančio metų susitikusių žvaigždžių išskirtų giminaičių naujo bendravimo pradžia buvo ne kažin kokia.