Tuo metu saulė jau kiek pakilo. ,,Na,— pagalvojau aš, — puiku. Atsiguliau, kai buvo raudona diena, paskui turėjo ateiti žydra, o tik po to antra raudona diena. Kadangi negalėjau miegoti be pertraukos penkiolika valandų, tai čia tikriausiai, sapnas!”
Nurimęs gerai įsižiūrėjau į Harę. Šviesa krito jai iš už nugaros. Pro užuolaidos plyšelį įspindusi saulė paauksavo aksominį pūkelį jos dešiniajame skruoste, o blakstienos metė ant veido ilgą šešėlį. Ji buvo žavi. „Mat, — pagalvojau, — koks esu skrupulingas net kitapus realybės. Stebiu ir saulės judėjimą, ir tai, ar yra jos veide duobutė ten, kur niekas kitas jos neturi — po nustebusių lūpų kampučiu. Ir vis dėlto man norėjosi, kad viskas greičiau baigtųsi. Juk reikia imtis kokio darbo. Stipriai užmerkiau akis, stengdamasis pabusti, bet ūmai išgirdau kažkokį girgžtelėjimą ir tučtuojau atsimerkiau.
Harė sėdėjo prie manęs ant lovos ir atsidėjusi žiūrėjo į mane... Aš nusišypsojau jai, ji irgi nusišypsojo, ir pasilenkė prie manęs. Pirmasis pabučiavimas buvo lengvas, tarsi mudu būtume buvę vaikai. Bučiavau ją ilgai. „Argi galima šitaip išnaudoti sapną?” — pagalvojau aš. Bet juk aš nenusižengiu jos atminimui, juk aš sapnuoju ją. Ją pačią. Šitaip dar man niekad nėra buvę...
Mudu vis nieko nekalbėjome. Gulėjau aukštielninkas, kai ji pakeldavo veidą, matydavau jos mažas saulės nuo lango pusės peršviestas šnerves, kurios visad būdavo jos jausmų barometras. Pirštų galais paliečiau jos ausis — jų speneliai buvo paraudę nuo bučinių. Nežinau, ar dėl to paliko man taip neramu; vis tikinau save, jog tai sapnas, bet širdį spaudė.
Įtempiau jėgas, ruošdamasis šokti iš lovos, įsitikinęs, kad man tai nepasiseks, nes sapne labai dažnai žmogus nevaldo savo kūno, kuris būna tarsi suparalyžuotas ar neegzistuojantis; veikiau tikėjausi, kad nuo tų pastangų pabusiu. Tačiau nepabudau, tik paprasčiausiai atsisėdau, nuleidęs kojas ant grindų. „Nieko neveiksi, reikia ištverti ligi galo'', — pagalvojau, bet geros nuotaikos — kaip nebūta. Aš bijojau.
— Ko tu nori? — paklausiau aš. Mano balsas buvo užkimęs, atsikrenkščiau. Nesąmoningai ėmiau grabalioti basom kojom šlepečių ir kol prisiminiau, kad neturiu čia jokių šlepečių, taip užsigavau pirštą, kad net sušnypščiau. —„Na, dabar viskas baigsis!” — pagalvojau patenkintas.
Tačiau ir toliau nieko nenutiko. Man atsisėdus, Harė pasitraukė. Nugara atsirėmė į lovos atkaltę. Jos suknelė vos pastebimai virpėjo po pat kairiosios krūties speneliu, į plakančios širdies taktą. Ji žiūrėjo į mane ramiai, susidomėjusi. Pagalvojau, jog geriausia būtų palįsti po dušu, bet tuojau pat susivokiau, kad dušas, kurį sapnuoju, negali pažadinti.
— Iš kur čia atsiradai? — paklausiau aš.
Ji pakėlė mano ranką ir ėmė ją mėtyti savo įprastiniu mostu, suduodama per pirštų galiukus ir gaudydama juos.
— Nežinau, — atsakė Harė, — ar tai blogai?
Ir balsas buvo tas pats, žemas, ir tonas išsiblaškęs. Ji visad kalbėdavo tarsi ne itin paisydama, ką sako, tarsi galvodama jau apie ką kita, todėl kartais atrodydavo nelabai išmintinga, o kartais neturinti gėdos, nes i viską žiūrėjo su prigesintu nustebimu, kuris tesireiškė vien akyse.
— Ar... kas tave matė?
— Nežinau. Atėjau ir tiek. Argi tai svarbu, Krisai?
Harė vis tebežaidė mano ranka, bet jos veidas jau nebedalyvavo tame žaidime. Ji paniuro.
— Hare..?
— Ką, mielasis?
— Kaip sužinojai, kur aš esu?
Ji susimąstė. Nusišypsojusi — jos lūpos buvo tokios tamsios, jog kai valgydavo vyšnias, nesiskirdavo nuo jų — Harė parodė dantų galiukus.
— Neturiu supratimo. Juokinga, tiesa? Kai įėjau, tu miegojai, bet nežadinau. Nenorėjau žadinti, nes esi pikčiurna. Pikčiurna ir nuobodybė, — į šių žodžių taktą ji energingai mestelėjo mano ranką.
— Buvai apačioje?
— Buvau. Pabėgau iš ten. Tenai šalta.
Ji paleido mano ranką. Guldama ant šono, papurtė galvą, kad plaukai kristų vienon pusėn, ir pažvelgė į mane su ta šypsenėle, kuri tik tada liovėsi mane erzinusi, kai ją pamilau.
— Bet juk... Hare... juk, — veblenau aš.
Pasilenkiau ties ja ir kilstelėjau trumpą suknelės rankovę. Po panašia į gėlytę raupsų skiepo žymele raudonavo mažytė injekcijos dėmelė. Nors ir tikėjausi šito (nes vis instinktyviai ieškojau bent dalelės logikos negalimybėje), man pasidarė bloga. Paliečiau tą žaizdele, kuri paskui metų metus man sapnavosi, kad net pabusdavau dejuodamas sujauktame patale, vis toje pat pozoje, susirietęs kone dvilinkas, taip, kaip kad ji gulėjo, kai radau ją kone atšalusią. Matyt, stengdavausi sapne padaryti tą patį, ką padarė jinai, tarsi norėdamas šitaip išmaldauti atleidimą ar būti su ja tom paskutinėm minutėm, kai ji jau pajuto injekcijos veikimą ir tikriausiai išsigando. Juk ji išsigąsdavo kad ir truputį įsidrėskusi, niekad negalėdavo pakelti skausmo, žiūrėti į kraują, ir staiga padarė tokį baisų dalyką, palikusi penkis žodžius man adresuotame raštelyje. Visad nešiojausi jį piniginėje, nučiurintą, praskydusį per sulenkimus, neturėjau drąsos su juo išsiskirti — tūkstančius kartų man vaidenosi ta valandėlė, kai jinai jį rašė, ir tai, ką ji tada jautė. Bandžiau įsikalbėti, kad ji norėjo tai padaryti taip sau, mane pagąsdinti, tiktai dozę paėmė atsitiktinai per didelę. Visi įtikinėjo mane, kad viskas taip ir buvo arba kad tai bus buvęs momento sprendimas, sukeltas depresijos, staigios depresijos. Tačiau jie nežinojo, ką buvau jai pasakęs penkios dienos prieš tai, ir pasakęs taip, kad kuo skaudžiausiai ją įžeisčiau, nežinojo, kad pasiėmiau savo daiktus, o kai juos kroviausi, jinai tarė nepaprastai ramiai: „Žinai, ką tai reiškia?” — o aš apsimečiau nesuprantąs, nors puikiai supratau. Aš laikiau ją baile ir pasakiau jai tai, — o dabar ji gulėjo skersai lovos ir atsidėjusi žiūrėjo į mane, tarsi nežinodama, kad ją nužudžiau.
— Nieko daugiau nesugebi? — paklausė ji. Kambarys buvo raudonas nuo saulės, jos plaukuose žioravo pazarai, ji pažvelgė į savo petį, jai jis parūpo todėl, kad taip ilgai jį apžiūrinėjau, o kai aš atitraukiau ranką, ji priglaudė prie jos šaltą, švelnų skruostą.
— Hare, — pralemenau, — šito negali būti...
— Liaukis!
Jos akys buvo užmerktos, mačiau, kaip virpa jos įtempti vokai, juodos blakstienos lietė skruostus.
— Kur mudu esame, Hare?
— Savo namuose.
— Kur jie yra?
Ji akimirką pravėrė akis ir vėl jas užmerkė. Ji kuteno blakstienomis man ranką.
— Krisai!
— Ką?
— Man gera.
Sėdėjau nejudėdamas, palinkęs prie jos. Pakėliau galvą ir pamačiau veidrodyje virš prausyklos dalį lovos, išsidraikiusius Harės plaukus ir savo plikus kelius. Prisitraukiau koja vieną iš tų pusiau susilydžiusių įrankių, kurie mėtėsi ant grindų, ir paėmiau jį laisvąja ranka. Įrankio galas buvo aštrus. Prisidėjau jį prie odos ties ta vieta, kur buvo rausvas pusapvalis simetriškas randas, ir įsmeigiau į kūną. Smarkiai suskaudo. Žiūrėjau į varvantį kraują, kuris dideliais lašais riedėjo vidine šlaunies puse ir tyliai lašėjo ant grindų.
Ir tas nepadėjo. Kaskart aiškesnės darėsi baisios mintys, kurios klaidžiojo mano galvoje, jau nebesakiau sau: „Tai sapnas”, seniai lioviausi juo tikėjęs, dabar galvojau: „Reikia gintis”. Pažvelgiau į Harės pečius, po plonu audeklu pereinančius į strėnų išlenkimą; jos basos pėdos karojo, nesiekdamos grindų. Ištiesiau ranką, suėmiau jos rausvą kulnį ir perbraukiau pirštais per kojos padą. Jis buvo švelnus it naujagimio.
Jau tikrai žinojau, kad čia ne Harė, ir beveik neabejojau, kad ji pati to nežino.
Basa pėda pajudėjo mano delne, tamsios Harės lūpos juokėsi be garso.
— Liaukis...— sukuždėjo ji.
Švelniai atitraukiau ranką ir atsistojau. Vis tebebuvau nuogas. Skubiai rengdamasis, pamačiau, kad ji atsisėdo lovoje ir ėmė žiūrėti į mane.
— Kur tavo daiktai? — paklausiau ir beregint pasigailėjau to.
— Mano daiktai?
— Tai ką, turi tik šitą suknelę?
Čia jau buvo žaidimas. Tyčia stengiausi elgtis atsainiai, paprastai, tarsi būtume išsiskyrę tik vakar, ne, tarsi niekad nebūtume išsiskyrę. Harė atsistojo ir man pažįstamu lengvu bet stipriu judesiu timptelėjo suknelę, pasitaisydama ją. Mano žodžiai ją suintrigavo, nors ji nieko nepasakė, tik apžvelgė kambarį įdėmiu, ieškančiu žvilgsniu ir atsisuko į mane aiškiai nustebusi.
— Nežinau, — tarė bejėgiškai, — turbūt spintoje?.. — pridūrė ir pravėrė spintos duris.
— Ne, ten tik kombinezonai, — atsakiau aš. Suradau prie prausyklos elektrinį skustuvą ir ėmiau skustis. Man geriau buvo stovėti nugara į merginą, kad ir kas ji būtų.
Harė vaikščiojo po kambarį, apžiūrinėjo visus kampus, pažvelgė pro langą, galiausiai priėjo prie manęs ir tarė:
— Krisai, man atrodo tarsi kas būtų atsitikę.