Jis susigūžė it peršertas. Pamačiau jo paklaikusias akis.
— Tu!? — pralemeno.— Kas TU esi!?
Atrodė, kad jis tuoj ims ir puls mane. Šito aš nelaukiau. Pasidarė kažkokia makalynė. Jis netiki, kad esu tas, kuo deduosi esąs? Ką tai galėtų reikšti!? Snautas su siaubu žiūrėjo į mane. Kas čia, pamišimas? Apsinuodijimas? Viskas atrodė įmanoma. Bet juk aš mačiau ją, šitą pabaisą, tai gal ir aš pats... irgi.. ?
— Kas tai buvo? — paklausiau aš.
Šie žodžiai nuramino jį. Valandėlę jis akylai žiūrėjo į mane, tarsi vis nepasitikėdamas. Dar prieš jam praveriant burną žinojau, kad tai klaidingas žingsnis, ir kad jis man neatsakys.
Snautas palengva atsisėdo į fotelį ir suspaudė rankomis galvą.
— Kas čia dedasi... — tarė jis tyliai. — Kliedesys...
— Kas tai buvo? — vėl paklausiau aš.
— Jei nežinai... — bambtelėjo jis.
— Tai kas?
— Tai nieko.
— Snautai, — tariau, — esame pakankamai toli nuo namų. Loškime atviromis kortomis. Viskas jau ir taip sujaukta.
— Ko tu nori?
— Kad pasakytum, ką matei.
— O tu?..— paklausė jis įtariai.
— Lipi ant kulnų. Pasakysiu tau ir tu man pasakysi. Gali būti ramus, nepalaikysiu tavęs pamišėliu, nes žinau...
— Pamišėliu! O viešpatie! — Jis bandė nusijuokti. — Žmogau, betgi tu nieko, ničnieko... juk tai būtų išganymas. Jeigu jis butų bent valandėlę patikėjęs, kad čia pamišimas, nebūtų to padaręs, tebebūtų gyvas...
— Vadinasi, ką esi parašęs protokole apie nervų pakrikimą — melas?
— Aišku!
— Kodėl neparašei teisybės?
— Kodėl?..— pakartojo jis.
Stojo tyla. Aš vėl atsidūriau aklavietėje, nieko nesupratau. O jau buvau bemanąs, kad pasiseks jį įtikinti ir mudu bendrom jėgom pulsim šitą paslaptį. Kodėl, kodėl jis nenori kalbėti?!
— Kur automatai? — paklausiau aš.
— Sandėliuose. Uždarėme visus, išskyrus kosmodromo patarnautojus.
— Kodėl?
Jis vėl neatsakė.
— Nepasakysi?
— Negaliu.
Čia buvo kažkas, ko aš niekaip negalėjau užčiuopti. Gal nueiti viršun, pas Sartorijų? Ūmai prisiminiau kortelę ir pagalvojau, kad ji dabar yra svarbiausias daiktas.
— Ar manai, kad galima toliau dirbti tokiomis sąlygomis? — paklausiau aš.
Snautas atsainiai gūžtelėjo pečiais.
— Kokią tai turi reikšmę?
— Ak šitaip? Tai ką ketini veikti?
Jis nieko nesakė. Tyloje pasigirdo tolimas basų kojų šlepsėjimas. Tarp nikelinių ir plastikinių aparatų, aukštų spintų su elektronine aparatūra, stiklų, precizinių įrenginių tas išgveręs šlepsėjimas atrodė it paika kokio nepilnapročio išdaiga. Žingsniai artėjo. Aš atsistojau, įtemptai stebėdamas Snautą. Jis klausėsi prisimerkęs, bet atrodė nėmaž neišsigandęs. Vadinasi, jis bijojo ne jos?
— Iš kur ji čia atsirado? — paklausiau aš. Jis delsė.
— Nenori pasakyti?
— Nežinau.
— Gerai.
Žingsniai nutolo ir nuščiuvo.
— Netiki manim? — paklausė Snautas. — Duodu žodį, kad nežinau.
Tylėdamas atidariau spintą su skafandrais ir ėmiau blokšti į šalis jų sunkius tuščius apvalkalus. Kaip ir tikėjausi, gilumoj ant vąšų kabojo dujiniai pistoletai, naudojami judant nesvarumo būklėje. Kaip ginklas jie buvo ne ką teverti, bet vis dėlto šis tas. Geriau toks, negu nieko. Patikrinau šovininę ir užsikabinau per petį futliaro diržą.
Snautas atidžiai mane stebėjo. Kai reguliavau diržo ilgį, nusišaipė, parodydamas geltonus dantis.
— Sėkmingos medžioklės! — tarė jis.
— Ačiū tau už viską, — atšoviau, eidamas link durų. Jis pašoko iš kėdės.
— Kelvinai!
Aš pažvelgiau į jį. Jis nebesišypsojo. Nežinau, ar esu kada matęs tokį iškamuotą veidą.
— Kelvinai, tai nėra... aš... iš tikrųjų negaliu,— suvebleno jis.
Laukiau, gal jis dar ką pasakys, bet jis tik krutino lūpas, tarsi stengdamasis išspausti žodžius.
Aš apsisukau ir išėjau, žodžio netaręs.