Tai nebuvo klausimas. Aš pakėliau antakius ir ramiai žvelgiau jam į veidą.
— Buvai jo kambaryje, — pakartojo jis.
Lengvai kryptelėjau galvą, tarsi sakydamas: „Tarkime. Na ir kas?”
Norėjau, kad jis kalbėtų toliau.
— Kas ten buvo? — paklausė jis. Jis žinojo apie ją!!!
— Nieko nebuvo. O kas ten galėjo būti? — paklausiau aš.
— Tai kodėl manęs neįsileidai? Aš šyptelėjau.
— Nes išsigandau. Po tavo įspėjimo, kai rankena pajudėjo, nejučia ją sulaikiau. Kodėl nepasakei, jog tai tu? Tave būčiau įsileidęs.
— Maniau, kad tai Sartorijus, — tarė jis netvirtai.
— Na ir kas?
— Ką manai apie tai... kas ten atsitiko? — atsakė jis klausimu į klausimą.
Aš susvyravau.
— Tu turi geriau žinoti už mane. Kur jis?
— Šaldymo kameroje, — atsakė tuojau pat Snautas. — Per - nešėme jį tą patį rytą... dėl karščio.
— Kur jį radai?
— Spintoje.
— Spintoje? Jau nebegyvą?
— Širdis dar plakė, bet nebekvėpavo. Tai buvo agonija.
— Bandei jį gaivinti?
— Ne.
— Kodėl? Snautas padelsė.
— Nesuspėjau. Jis mirė, kol dar nebuvau paguldęs.
— Stovėjo spintoje? Tarp kombinezonų?
— Taip.
Snautas priėjo prie mažo rašomojo stalelio kertėje, paėmė nuo jo popieriaus lapą ir padėjo jį prieš mane.
— Surašiau tokį provizorinį protokolą,— tarė jis. — Net ir gerai, kad tu apžiūrėjai jo kambarį. Mirties priežastis... mirtinos pernostalio dozės injekcija. Va čia parašyta...
Aš perbėgau akimis trumpą tekstą.
— Savižudybė...— pakartojau tyliai.— O priežastis.. ?
— Nervų pakrikimas... depresija... ar kaip pavadinti. Tu geriau apie tai nusimanai, negu aš.
— Nusimanau tik apie tai, ką matau, — atsakiau aš ir pažvelgiau iš apačios jam į akis, nes jis stovėjo ties manim.
— Ką nori tuo pasakyti? — paklausė jis ramiai.
— Gibarianas įsišvirkštė pernostalio ir pasislėpė spintoje? Jeigu taip, tai čia ne depresija, ne nervų pakrikimas, o ūmi psichozė... Paranoja.. . Jam turbūt atrodė, kad kažką mato...— kalbėjau aš vis lėčiau, žvelgdamas jam į akis.
Jis priėjo prie siųstuvo pulto ir vėl ėmė spragčioti kontaktus.
— Čia yra tavo parašas,— kiek patylėjęs, tariau aš.— O Sartorijus?
— Jis laboratorijoje. Jau sakiau. Nesirodo. Manau, kad...
— Kad kas?
— Kad užsidarė.
— Užsidarė? Aa. Užsidarė. Še tau! Gal užsibarikadavo?
— Gal.
— Snautai...— tariau aš.— Stotyje kažkas yra.
— Matei?!
Jis žiūrėjo į mane pasilenkęs.
— Tu perspėjai mane. Dėl ko? Ar tai haliucinacija?
— Ką tu matei!?
— Ar tai žmogus, ką?
Snautas tylėjo. Jis nusisuko į sieną, tarsi nenorėdamas, kad matyčiau jo veidą, ir barbeno pirštais į metalinę pertvarą. Pažvelgiau į jo rankas. Ant riešų jau nebuvo kraujo žymių. Mane it žaibas pervėrė.
— Ta būtybė yra reali, — tariau tyliai, kone pakuždom, tarsi atskleisdamas paslaptį, kurią gali kas nugirsti. — Taip? Galima ją... paliesti. Galima ją... sužeisti... Paskutinįkart tu matei ją šiandien.
— Iš kur žinai!?
Jis neatsisuko. Stovėjo prie pat sienos, liesdamas ją krūtine, it mano žodžių kliudytas.