— Nieko,— tarė jis, tankiai mirkčiodamas akimis.— Nieko. Jis pasitrynė kaktą.
— Kelvinai, atleisk man. Čia, žinai, nieko, tik man tokia staigmena. Nesitikėjau...
— Kaip tai nesitikėjai? Juk gavote žinią prieš kelis mėnesius. O Modardas telegrafavo dar šiandien, iš „Prometėjo”...
— Taip. Taip... tikrai, tik matai, čia pas mus šioks toks... balaganas.
— Matau! — atsakiau sausai.— Sunku to nematyti.
Snautas apėjo aplinkui mane, tarsi tikrindamas mano skafandrą, paprastų paprasčiausią, su laidų ir kabelių raizginiu ant krūtinės. Kostelėjo keliskart. Palietė savo kaulėtą nosį.
— Gal nori nusimaudyti?.. Tau tas ne prošal — melsvos durys, priešingoj pusėj.
— Ačiū. Žinau Stoties išplanavimą.
— Gal esi alkanas? ..
— Ne. Kur Gibarianas?
Jis priėjo prie lango, tarsi neišgirdęs mano klausimo. Nusigręžęs atrodė dar senesnis. Trumpai pakirpti plaukai buvo žili, saulės nusvilintą sprandą vagojo gilios it randai raukšlės. Už lango žvilgėjo didžiulės keteros bangų, čia pakylančių, čia nuslūgstančių taip palengva, sakytum okeanas būtų ėmęs stingti. Žiūrint ten, atrodė, kad Stotis nežymiai slenka šonu, tarsi slysdama nuo neregimo pamato. Paskui vėl atgauna pusiausvyrą ir, taip pat tingiai svirdama, slenka į kitą pusę. Bet turbūt tik taip atrodė. Įdubose tarp bangų rinkosi kraujo spalvos gleivėtų putų plakai. Staiga man ėmė pykinti širdį. Griežta „Prometėjo” laivo tvarka rodėsi man negrąžinamai prarasta vertybė.
— Klausyk...— netikėtai atsiliepė Snautas.— Tuo tarpu tik aš...— Jis nusigręžė. Nervingai pasitrynė rankas.— Turėsi pasitenkinti mano draugyste. Kol kas. Vadink mane Šešku. Pažįsti mane tik iš fotografijos, bet tai nieko, šitaip visi mane vadina. Čia, matyt, nieko nepadarysi. Beje, turėjus tėvus su tokiom kosminėm aspiracijom, kaip manieji, tiktai Šeškas skamba dar šiaip taip...
— Kur Gibarianas?—atkakliai paklausiau dar sykį. Jis sumirkčiojo.
— Man nesmagu, kad taip tave priėmiau. Čia... čia ne tik mano kaltė. Buvau visiškai užmiršęs, čia dėjosi tokie dalykai, žinai...
— Ach, tiek to,— atsakiau.— Nekalbėkim apie tai. Sakyk, kas atsitiko Gibarianui? Nėra jo Stotyje? Išskrido kur?
— Ne,—atsakė Snautas, žvelgdamas į kertę, kur gulėjo kabelio ritės.— Niekur neišskrido. Ir neišskris. Kaip tik dėl to... beje...
— Ką?— paklausiau aš. Mano ausys vis dar buvo užgultos ir atrodė, kad prasčiau girdžiu.— Ką tai reiškia? Kur jis?
— Juk jau žinai,— tarė Snautas visai kitu balsu.
Jis taip šaltai žiūrėjo man į akis, kad net kūnas pagaugais nuėjo. Gal jis ir buvo girtas, bet žinojo, ką sakąs.
— Bet juk neatsitiko? . .
— Atsitiko.
— Nelaimingas įvykis?
Jis linktelėjo galvą. Jis ne tik patvirtino, jis drauge ir aprobavo mano reakciją.
— Kada?
— Šiandien auštant.
Keista, ši žinia manęs nesukrėtė. Visas tas trumpas pasikeitimas lakoniškais klausimais ir atsakymais veikiau nuramino mane savo realumu. Man rodėsi, kad jau suprantu lig šiol nesuvokiamą jo elgesį.
— Kaip tai atsitiko?
— Persirenk, susitvarkyk daiktus ir grįžk čia... už... sakysim, už valandos.
Svyravau.
— Gerai.
— Luktelk,— tarė Snautas, kai aš pasukau į duris. Jis žiūrėjo į mane kažkaip ypatingai. Mačiau, kad tas, ką nori pasakyti, nepraeina jam pro lūpas.
— Mes buvom trise ir dabar, su tavim, vėl esame trise. Pažįsti Sartorijų?
— Taip, kaip ir tave, iš fotografijos.
— Jis dabar laboratorijoje viršuje ir nemanau, kad išeitų iš ten prieš naktį, bet... šiaip ar taip, atpažinsi jį. Jeigu pamatytumei ką kita, supranti, ne mane ir ne Sartorijų, supranti, tai...
— Tai ką?
Man rodėsi, kad sapnuoju. Jis sėdėjo fotelyje juodų, krauju blizgančių po žema saule bangų fone, nuleidęs galvą, kaip pirmiau, ir žvelgė į šalį, į susukto kabelio rites.
— Tai... nedaryk nieko.
— Ką galiu pamatyti? Šmėklą?!—surikau.
— Suprantu. Manai, kad išprotėjau. Ne. Neišprotėjau. Nemoku tau to pasakyti kitaip... Kol kas. Beje, galbūt... nieko neatsitiks. Šiaip ar taip, atsimink. Įspėjau tave.
— Kodėl? Apie ką kalbi?
— Valdykis,— atkakliai varė jis savo.— Elkis, tarytum... būk pasiruošęs viskam. Tas neįmanoma, žinau. Ir vis dėlto pabandyk. Tai vienintelė išeitis. Kitos nėra.
— Bet KĄ pamatysiu?!!—kone suklykiau aš. Mane pagavo baisus noras griebti jį už pečių ir papurtyti kaip reikiant, kad nesėdėtų taip, įsmeigęs akis į kertę, iškamuotu saulės nusvilintu veidu, spauste spausdamas kiekvieną žodį. Aš vos valdžiausi.
— Nežinau. Tam tikra prasme tas priklauso nuo tavęs.
— Haliucinacijos?
— Ne. Tai — realu. Ne... atakuok. Atmink.
— Ką tu kalbi?! —tariau nesavu balsu. — Čia ne Žemė.
— Politerija? Betgi juk tat visai nepanašu į žmones!—sušukau aš. Nežinojau, kaip išjudinti jį iš šito užsimiršimo; jis vis tebežiūrėjo kažkur į tuštumą, ir, rodėsi, mato joje beprasmybę, stingdančią kraują gyslose.
— Todėl ir yra taip baisu,— tarė jis tyliai.— Atsimink: saugokis!
— Kas atsitiko Gibarianui? Jis neatsakė.