— Tarsi būčiau ką pamiršusi... tarsi būčiau daug ką pamiršusi. Žinau... prisimenu tik tave... ir... ir nieko daugiau.
Aš klausiausi, stengdamasis tvardyti savo veidą.
— Ar aš... sirgau?
— Na... galima pasakyti ir taip. Taip, kurį laiką kiek negalavai.
— Aha. Tai tikriausiai nuo to.
Harė pralinksmėjo. Nemoku pasakyti, ką aš jaučiau. Kai ji tylėjo, vaikščiojo, sėdėjo, šypsojosi, įsitikinimas, jog čia Harė, buvo stipresnis už maudžiantį nerimą. Bet tarpais, kaip šiuo momentu, man rodėsi, kad tai kažkokia suprastinta Harė, apribota keletu posakių, gestų, judesių. Ji priėjo prie manęs visai arti, įrėmė sugniaužtus kumščius man į krūtinę pačioj pakaklėj ir paklausė:
— Kaip yra su mumis? Gerai ar blogai?
— Kuo geriausiai, — atsakiau. Ji šyptelėjo.
— Kai taip sakai, tai veikiau blogai.
— Kodėl taip manai, Hare, mieloji! Dabar man reikia išeiti, — skubriai tariau. — Palauksi manęs, gerai? O gal... esi alkana? — pridūriau, nes pats staiga pasijutau esąs alkanas.
— Alkana? Ne.
Ji papurtė galvą, kad net plaukai pažiro.
— Laukti tavęs? Ilgai?
— Valandėlę, — pradėjau, bet ji nutraukė mane.
— Eisiu su tavim.
— Negalima eiti su manim, nes man reikia dirbti.
— Eisiu su tavim.
Tai buvo visai kitokia Harė: anoji nebuvo įkyri. Niekad.
— Tai neįmanoma, vaike...
Ji žiūrėjo į mane iš apačios, paskui staiga paėmė man už rankos. Aš paglosčiau jos stangrų, šiltą petį, visai to nenorėdamas, ir ūmai supratau, jog glamonėju Harę. Mano kūnas pripažino ją, norėjo jos, mane traukė prie jos, nepaisant proto, logikos ir baimės.
Stengdamasis žūtbūt likti ramus, pakartojau:
— Hare, tai neįmanoma. Turi likti čia.
— Ne.
Kaip skambėjo šis žodis!
— Kodėl?
— N...ežinau.
Ji apsidairė ir vėl pakėlė į mane akis.
— Negaliu...— tarė tyliai.
— Bet kodėl gi?
— Nežinau. Negaliu. Man rodos... man rodos...
Ji atkakliai ieškojo savyje atsakymo, o kai jį surado, tai buvo lyg staigmena jai pačiai.
— Man rodos, kad turiu tave vis... matyti.
Sausa šių žodžių intonacija nieko nesakė apie jausmus: čia būta visai ko kito. Ir todėl aš jau suvis kitaip laikiau ją apkabinęs, nors iš išorės niekas nepasikeitė — ji buvo mano glėbyje; žiūrėdamas jai į akis, ėmiau laužti jos rankas atgal. Šis iš pradžių neryžtingas judesys darėsi sąmoningas, aš jau turėjau tikslą. Ieškojau akimis, kuo galėčiau ją surišti.
Jos atgal atlaužtos alkūnės lengvai kaukštelėjo viena į kitą ir tuoj pat įsiręžė su tokia jėga, kad bergždžiai stengiausi išlaikyti ją savo glėbyje. Galynėjausi gal kokią sekunde. Net atletas, išsilenkęs atgal taip, kaip Harė, vos liesdamas kojomis grindis, nebūtų pajėgęs išsivaduoti. Bet jinai, nežymiai, nedrąsiai šypsodamasi, nedalyvaujančiu šiose grumtynėse veidu praskėtė mano glėbį, išsitiesė ir nuleido rankas.
Jos akys stebėjo mane ramiai ir susidomėjusios kaip ir tada, ką tik nubudus, tarsi ji nebūtų suvokusi mano beviltiškų pastangų prieš valandėlę, padiktuotų užplūdusiu nerimo. Ji stovėjo nejudėdama, tarsi ko laukdama — abejinga, susikaupusi ir truputėlį stebėdamasi visu tuo.
Man nusviro rankos. Palikau ją vidury kambario ir nuėjau prie lentynėlės virš prausyklos. Jaučiau, kad esu patekęs į siaubingus spąstus, ir ieškojau išeities, svarstydamas vis žiauresnius kovos būdus. Jei kas būtų paklausęs, kas su manim darosi ir ką visa tai reiškia, nebūčiau pajėgęs nė žodžio ištarti. Tačiau jau buvau įsitikinęs, jog tai, kas dedasi Stotyje mums visiems — yra kažkokia baisi ir nesuprantama visuma. Tačiau ne apie tai galvojau šį momentą, o tik stengiausi surasti kokį triuką, kokią priemonę, kuri leistų man pabėgti. Neatsigręždamas jaučiau į save nukreiptą Harės žvilgsnį. Virš lentynėlės sienoje buvo maža parankinė vaistinėlė. Paskubom pažvelgiau, kas joje yra. Radau dėžutę su migdomaisiais ir įmečiau keturias tabletes — maksimalią dozę — į stiklinę. Netgi nelabai slėpiau savo manipuliacijas nuo Harės. Sunku pasakyti, kodėl. Negalvojau apie tai. Įpyliau stiklinėn karšto vandens, palaukiau, kol tabletės ištirps ir priėjau prie Harės, tebestovinčios kambario vidury.
— Pyksti? — tyliai paklausė ji.
— Ne. Išgerk.
Nežinau, kodėl maniau, kad ji paklausys manęs. Ir tikrai — netarusi nė žodžio, ji paėmė man iš rankų stikline ir vienu mauku išgėrė viską ligi dugno. Pastačiau tuščią stiklinę ant staliuko ir atsisėdau kertėje tarp spintos ir knygų lentynos. Harė pamažu priėjo prie manęs ir atsisėdo ant grindų prie krėslo, taip, kaip ne sykį yra dariusi, parietė po savim kojas ir, taip pat gerai man pažįstamu judesiu atmetė atgal plaukus.
Nors jau nėmaž netikėjau, kad čia jinai, kiekvieną sykį, kai atpažindavau šiuos jos mažus įpročius, man sugniauždavo gerklę. Tai buvo nesuprantama ir klaiku, o klaikiausia, kad aš pats turėjau veidmainiauti, dėdamasis, jog manau ją esant Harę. Bet juk ji tikrai laikė save Hare, todėl jos elgesys nebuvo klastingas. Nežinau, kokiu būdu nusprendžiau, kad šitaip yra, bet buvau tuo tikras, jeigu apskritai dar galėjo būti čia kas nors tikra!
Aš sėdėjau, o ji atsirėmė nugara į mano kelius, jos plaukai kuteno mano nejudančią ranką, mudu beveik nejudėjome. Porąkart nežymiai dirstelėjau į laikrodį. Praėjo pusė valandos, migdomieji vaistai jau turėjo veikti. Harė kažką tyliai sumurmėjo.
— Ką sakai? — paklausiau aš, bet ji neatsakė.
Tariau, kad ji jau minga, nors, tiesą sakant, širdies gilumoje abejojau, ar vaistai paveiks. Kodėl? Ir į šį klausimą nerandu atsako. Veikiausiai todėl, kad mano gudrybė buvo pernelyg jau paprasta.
Palengva jos galva nusviro man ant kelio, tamsūs plaukai uždengė jį visą, ji alsavo lygiai kaip miegantis žmogus. Aš pasilenkiau, ketindamas perkelti ją lovon. Ūmai ji neatsimerkdama švelniai griebė man už plaukų ir garsiai nusikvatojo.
Aš nustėrau, o Harė nesitvėrė juoku. Prisimerkusi ji žiūrėjo į mane pro akių plyšelius naiviu ir drauge gudriu veidu. Aš sėdėjau, nenatūraliai nustėręs, apdujęs ir bejėgis, o Harė, prisijuokusi į valias, priglaudė veidą prie mano rankos ir nutilo.
— Ko juokiesi? — paklausiau mediniu balsu.
Jos veide atsirado ta pati neramaus susimąstymo išraiška. Žinojau, kad ji nori būti sąžininga. Ji bakstelėjo pirštu į savo mažą nosytę ir pagaliau tarė atsidususi:
— Pati nežinau.
Jos žodžiuose skambėjo nuoširdi nuostaba.